A. Guogis, A. Švarplys. Puolantis neoliberalizmas – jau aklavietėje ar dar ne?

Neoliberalizmu galima laikyti po II pasaulinio karo susiformavusią pasaulinę laisvos prekybos sistemą, palaikomą tokių tarptautinių finansinių institucijų kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija (anksčiau GATT–Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos).

Neoliberaliai ekonomikos politikos programai būdingos nuostatos: privatizuoti valstybės įmones, laikytis griežtos fiskalinės politikos, riboti valstybės išlaidas socialinėms reikmėms, mažinti valstybės reguliavimą rinkoms, atverti vidaus rinką užsienio kapitalui. Neoliberali ekonominė politika yra labiau palanki verslo ir ekonomikos skatinimui ir yra nejautri socialiniams, ekologiniams, kultūriniams visuomenės klausimams.

Tipišku neoliberalios politikos pavyzdžiu-eksperimentu galima laikyti Čilės valstybę karinės A. Pinočeto diktatūros laikais 1973-1990 metais. Į šalį buvo pakviesti Čikagos ekonomistai, praminti „Čikagos berniukais“, kurie tiesiogiai rėmėsi Miltono Friedmano Čikagos mokyklos idėjomis, o ši mokykla laikoma ideologiniu neoliberalizmo centru.

Čilės ekonominės reformos pasiekė įspūdingų makroekonominių rezultatų – augo šalies BVP, mažėjo nedarbas, padidėjo statistinės pajamos vienam gyventojui.

Tačiau lygiai taip pat neoliberali politika iki 45% šalies visuomenės nustūmė į skurdo zoną, ir ryškiai padidėjo turto ir gerovės poliarizacija, kai absoliuti mažuma (turtingiausių) žmonių valdo turtą, prilygstančiam likusios daugumos turimam turtui.

Daugelis pasaulio ekonomistų sutaria, kad 2008 metais prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė yra neoliberalios politikos pasekmė, kadangi finansinio sektoriaus (bankų) nepakankamas reguliavimas privedė prie neatsakingų finansinių operacijų griūties, it „sniego gniūžtės“ lavinos.

Ne paslaptis, kad visos trys Baltijos šalys jau trečią dešimtmetį žengia neoliberalios ekonomikos ir selekcinės elitistinės politikos keliu. Suabejoti, ar taip bus ir toliau, verčia tik paskutiniai Seimo rinkimai Lietuvoje. Pažymėtina tai, kad neoliberalios ekonomikos sukūrimas, kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, buvo ne dėsningas visuomenės raidos etapas, o voliuntaristinis politinis projektas, kurį sutartinai įgyvendino šalies politikai, teisininkai ir ekonomistai.

Todėl stebėtis, kodėl Lietuvos Laisvosios rinkos instituto ar bankų ekspertai buvo ir tebėra pastoviai kviečiamį į visas svarbiausias žiniasklaidos priemones, neverta. Neprognozuojamas Brexitas Jungtinėje Karalystėje, Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, yra galutinis rezultatas to, ką per kelis dešimtmečius davė neoliberalių jėgų valdymas. Šių politinių jėgų pergalių pasaulyje galėjo ir nebūti, jeigu laiku būtų atsikvošėta ir bandyta atsisukti į vidutinių ir žemiausių klasių interesus.

Esmė ta, kad net tradicinė socialinė struktūra per šį laikotapį taip subyrėjo, kad joje įsitvirtino taip vadinamas prekariatas. Prekariatas angliškai reiškia nesaugų, rizikingą, pavojingą „proletariatą“ (angl. precarious proletariat), kuris pajungiamas lanksčiam išnaudojimui (angl. flexploitation) – mažiems atlyginimams, nepastovioms pajamoms, galimybei patirti socialinę atskirtį ir egzistencinį nesaugumą.

Kaip rašo Kasparas Pocius, „prekariškas darbas apibrėžia visus įmanomus nepatikimos, negarantuotos, lanksčios eksploatacijos formas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi darbuotojai ar taip vadinami laisvi darbuotojai“.

Naujasis darbo kodeksas Lietuvoje savo pradiniame – neoliberaliame variante yra tipiškas tokio prekariško darbo įstatymas, kuriam reikia duoti ryžtingą atkirtį, jeigu nenorima visiškai „įvergovinti“ darbuotojų.

Šio įstatymo grąžinimas į Trišalę tarybą, kur svarsto ir sprendžia ne tik darbdaviai ir neoliberalios valstybės atstovai, bet ir profsąjungų aktyvistai, leidžia tikėtis, kad Lietuva nepasuks labiausiai liberalių anglosaksiškų įstatymų kryptimi, kurie yra įmanomi įgyvendinti tik tam tikrose, senas bendrosios, o ne administracinės teisės tradicijas turinčiose šalyse.

Didelė bėda, aišku, Lietuvoje yra dėl viešojo sektoriaus efektyvumo, kai jam pastoviai grasina viešojo ir privataus intereso painiojimas, finansiniai išeikvojimai ir piktnaudžiavimai. Tačiau tai turėtų tapti argumentais ne dėl viešojo sektoriaus paskelbimo atgyvenusiu ir jo privatizavimo, o suefektyvinimo kuriant viešąją vertę ir vykdant taiklią socialinę politiką.

Neoliberalizmas Lietuvoje yra atsakingas už „dviejų Lietuvų“ suformavimą dėl nepakankamo perskirstymo – Lietuva pagal viešųjų išlaidų dalį nuo BVP yra paskutinėje vietoje ES, ir sugeba perskirstyti tik apie 30 proc. nuo BVP.

Pagal socialinės nelygybės rodiklius (Gini indeksą, turtingiausios pagal pajamas gyventojų decilės santykį su neturtingiausia) Lietuva jau kelerius metus įeina į trijų blogiausiai atrodančių šalių tarpą (su Portugalija ir Latvija). Būtent neoliberali Lietuvos politinių partijų politika neleidžia padidinti viešųjų išlaidų, dažnai taip demotyvuojant viešojo sektoriaus darbuotojus ir visuomenei teigiant „kad vis tiek išvogs“.

Per atkurtos nepriklausomybės metus Lietuva judėjo nuo „konservatyvaus – korporatyvaus“ prie liberaliojo-marginalinio modelio beveik visose srityse – socialinėje apsaugoje, švietime, kultūros politikoje ir t.t. Liberalus modelis ne veltui nešioja ir „marginalinio-likutinio“ modelio vardą (pagal G. Esping-Anderseną), nes sekant šiuo modeliu, skiriama tik tai, „kas atlieka“, marginalinėms grupėms, ir taip formuojasi socialinė atskirtis.

Vietoje socialinio solidarumo ir santykinės lygybės kapitalizmo sąlygomis neoliberali politika siūlo užaštrintą konkurenciją ir tikslų (dažniausiai – finansinių) pasiekimą bet kokiomis priemonėmis.

Buvęs liberalų partijos vedlys Eligijus Masiulis yra net pasakęs, kad „kai alga yra 5 tūkst. litų, į valstybinį sektorių papuola arba bepročiai, arba vagys“. Lietuvos partinės sistemos niveliacija, kai visos Seimo daugumoje ir Vyriausybėje dalyvaujančios politinės partijos vykdė iš esmės neoliberalią politiką ir išnyko realūs politiniai-vertybiniai skirtumai, irgi paaiškinama tuo, kad partijos sutarė dėl „turtingųjų ekonomikos“ plėtros ir mažai ką darė mažinant socialinę atskirtį.

Per daug nenutolstant nuo tikrovės, galima pajuokauti, kad iki šiol Lietuvoje iš esmės buvo tik viena – neoliberali – partija, o dauguma politinių skirtumų tarp partijų buvo neesminiai ir egzistavo daugiau tik retorikoje.

Nebetikėjimas geresne ateitimi, neoliberalams vykdant savo politiką, atvedė Lietuvą prie demografinės krizės tiek dėl sumažėjusio gimstamumo, tiek dėl emigracijos, kuri pasiekė sunkiai mažai šaliai ir sveikam protui suvokiamą 800 tūkst. emigrantų skaičių.

Be jokios abejonės, būtent neoliberalaus mąstymo „nuopelnams“ reiktų priskirti ir „krepšelių“ įvedimą į Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, kas sukomercino universitetus, suskaldė ir demoralizavo akademinę bendruomenę. Didėjantis socialinių santykių suprekinimas ir dažnai matomas susvetimėjimas – irgi priskirtini neoliberalios politikos rezultatams.

Ar neoliberali politika jau priėjo aklavietę ir ar yra politinės valios telkti ir išsaugoti didžiosios lietuvių visuomenės dalies orumą – klausimas lieka atviras.