Kovoti su šešėliu reikia, ir mes esame pasiryžę bendradarbiauti, teikiant duomenis, tačiau pirmiausia sistemą reikia sutvarkyti taip, kad ji netrukdytų darbo procesui. Gal kažkam atrodo, kad mums verslo daryti nereikia, jis vyksta savaime, nes pagrindiniu uždaviniu tapo – perduoti duomenis į i.VAZ. Nors šiai prievolei ruošėmės iš anksto ir investavome į sistemą, dirbame pagal suplanuotą procesą, tačiau trikdžių išvengti nepavyksta iki šiol.
Dabar mes teisingai neužpildę visų laukų ir negavę patvirtinimo, krovinio vežti negalime. Dažnai pervežame dalinius krovinius.
Tai reiškia, kad viename sunkvežimyje būna pakrauti keliolikos ar net keliasdešimties klientų kroviniai. Jeigu deklaruojant bent viename iš jų pasitaiko klaida, sistema nepriima viso paketo. Esame atviri ir pasiryžę valstybės institucijoms pateikti visus reikiamus duomenis, bet padarykite, kad būtų patogu ir verslui.
Pavyzdžiui, dokumentus pateikiant ne pervežimo proceso metu, o po jo.
Antra, įgaliojimų reikalavimai sistemoje.
Jeigu mes, logistikos paslaugas teikianti bendrovė, norime pateikti važtaraštį, tai mūsų klientas, būtinai direktorius, turi prisijungti prie i.VAZ ir suteikti mums įgaliojimą.
Jo neturėdamas, krovinio negaliu deklaruoti. Mūsų sąraše yra 900 įmonių, kurių vadovai turi suteikti mums įgaliojimus. Šis skaičius yra gerokai didesnis, nei realiai įmanoma surinkti.
Iš esmės, klientas mums turi suteikti leidimą vežti krovinį per kontroliuojančios institucijos sistemą. Kam to reikia? Juk mes jau esame sudarę logistikos paslaugų sutartį, kad vešime jų krovinius. Kokiame dar versle per VMI reikia įgalioti paslaugų teikėją teikti paslaugas?
Panašu, jog judame totalinio prekių deklaravimo link. Deklaruojame suvaržymų ir biurokratinių procedūrų mažinimą verslui, bet tuo pat metu visas įmones supančiojame kontrolės mechanizmais. Dėl to, kad kažkas dirba šešėlyje, pradedame linčiuoti ir tuos, kurie dirba „baltai“. Tai akivaizdžiai neteisinga logika ir neteisinga kryptis.
Policija ir kitos tarnybos išvažiuoja į kelius, tikrins šimtus sąžiningų vežėjų, kad pagautų kelis, kurie veš nesąžiningai. Visos įmonės ir kontrolės institucijos dirba tam, kad pagautų kelis neapskaitytus krovinius. Įsivaizduokite, kokie tai kaštai valstybei ir verslui?
Mes važtaraščių duomenis ir anksčiau, ir dabar pateikinėjame reguliariai pagal VMI užklausas įvairiems patikrinimams. Kokio laikotarpio reikia, tokį mes pateikiame iš privalomai kaupiamų archyvų.
Skirtumas tik tas, kad dabar jie turės visus duomenis savo sistemoje. Gal ir patogiau, bet kokia to kaina? Atsakymas – keli tūkstančiai eurų kiekvienai įmonei už sistemų pritaikymą ir nuolatinės išlaidos už papildomas darbo valandas.
E. važtaraščių sistemos kūrėjai remiasi idėja, kad kai turės visus duomenis, įžvelgs nelogiškumų ir pagal tai tikrins įmones.
Kas trukdo tikrinti nuostolingas įmones arba tas, kurios moka minimalius atlyginimus? Rizikos požymių galima ir daugiau išskirti. Mokesčių inspekcija turi masę duomenų. Vien tik juos analizuojant, iš šešėlio galima ištraukti didelę dalį nesąžiningo verslo.
Pateiksiu analogiją. Lietuvoje egzistuoja problema – vairavimas išgėrus. Mes žinome, kad yra neblaivių vairuotojų, kad juos reikia bausti ir gaudyti.
Vadovaujantis i.VAZ logika, turėtume įpareigoti kiekvieną vairuotoją, prieš sėdant į automobilį, papūsti į alkotesterį ir per mobilaus telefono programėlę nusiųsti duomenis į Kelių policiją. Važiuoti būtų galima tik gavus leidimą. Ironiška, kad išgėręs asmuo, tiesiog sėstų ir važiuotų. Lygiai tas pats ir su e. važtaraščiu.
Argumentas, kad ne iš anksto deklaruotą elektroninį važtaraštį, jeigu krovinio kelyje nepatikrino, galima išmesti, yra teisingas. Tačiau, na, nepagausite nesąžiningo vežėjo tokiu būdu. Tokių ir panašių sistemų jau buvo ir užsienyje, ir Lietuvoje. Tas, kuris norės krovinio neapskaityti, ras šimtus būdų, kaip sistemą apeiti.
