Viename Rusijos regione vaiko susilaukusios šeimos įgyja galimybę laimėti šaldytuvą, automobilį ar pinigų. Tuo tarpu Singapūro vyriausybė, norėdama paskatinti gyvenimą poromis, net apribojo mažų vieno kambario butų pasiūlą, be to, už kiekvieną vaiką moka ypač dosnias išmokas.
Lietuvoje siūlymai spręsti demografines šalies problemas didinant gimstamumą taip pat nėra naujiena. Kokios priemonės galėtų būti veiksmingiausios siekiant šio tikslo?
Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis arba vidutinis vaikų skaičius, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, mažėjęs 1990-2002 metų laikotarpiu, pastaruosius 13 metų palaipsniui didėja. Pernai gimstamumo rodiklis pasiekė 1,7, nors dar visai neseniai „Eurostat“ prognozavo, kad tokį rodiklio dydį Lietuvai pavyks pasiekti tik 2030-aisiais metais.
Gimstamumo rodiklis Lietuvoje jau viršija ir ES vidurkį, tačiau jis dar nėra pakankamas. Tam, kad būtų užtikrinta kartų kaita, gimstamumo rodiklis turėtų siekti mažiausiai 2,1.
Tik kelios ES šalys gali pasidžiaugti gimstamumo rodikliais, artimais minėtam tikslui – tai Prancūzija, Airija, Švedija ir JK. Tiesa, šių šalių rodiklius gerina didesnis gimstamumas imigrantų ar imigrantų kilmės porose, tačiau Švedijos bei Prancūzijos šalių atveju gimstamumą teigiamai veikia ir vykdoma aktyvi pronatalinė demografinė politika.
Lietuva iš šių šalių turėtų ko pasimokyti, juolab, kad 2011 m. atliktas „Eurobarometer“ tyrimas nustatė, kad lietuviai norėtų auginti daugiau vaikų nei jų susilaukia.
Agrarinės visuomenės retai susidurdavo su nepakankamo gimstamumo problemomis, kadangi kiekvienas vaikas būdavo pagalba ūkyje bei saugios senatvės garantija, tuo tarpu vaikų išlaikymo kaštai buvo gana maži.
Tačiau laikai pasikeitė ne didelių šeimų naudai – šių dienų postindustrinėje visuomenėje kaštai, kuriuos patiria vaikų susilaukusi šeima, neretai nusveria naudą.
Šeimos susiduria ne tik su tiesioginiais vaiko išlaikymo kaštais, pavyzdžiui, išlaidomis maistui, rūbams, švietimui ar būstui, bet ir netiesioginiais kaštais, pavyzdžiui, prarastomis pajamomis bei pablogėjusiomis motinų karjeros galimybėmis.
Visgi panašu, kad Lietuvos politikos formuotojai, pasirinkdami priemones gimstamumui skatinti, ne visada atsižvelgia į pasaulinius tyrimus bei gerąsias praktikas.
Pavyzdžiui, motinos Lietuvoje džiaugiasi ypač ilgomis motinystės ir vaiko priežiūros atostogomis – 2015 m. tokios apmokamos atostogos Lietuvoje siekė net 62 savaites ir truko ilgiau nei aukščiau minėtose šalyse bei ilgiau nei vidutiniškai trunka Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančiose šalyse.
Be to, ilgos vaiko priežiūros atostogos turi neigiamą poveikį moterų užimtumui, tad šalies ekonomika dėl to taip pat patiria nuostolių.
Norint sumažinti netiesioginius vaiko išlaikymo kaštus reikalingos priemonės, leidžiančios lengviau derinti darbą ir tėvystę. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nebrangių, tačiau kokybiškų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo vystymui bei auklių paslaugų finansavimui.
Lietuvoje tik apie 28,8 proc. vaikų iki dviejų metų lanko formalią vaikų priežiūros įstaigą arba yra prižiūrimi auklių, lyginant su 47 proc. Švedijoje ir 52 proc. Prancūzijoje.
2009 m. Vokietijoje atliktas tyrimas nustatė, jog vaikų priežiūros paslaugų subsidijavimas turi ypač didelį teigiamą poveikį gimstamumo rodikliui tarp išsilavinusių moterų bei tų, kurios planuoja tapti motinomis pirmą kartą.
Kitas svarbus veiksnys yra finansinė parama šeimoms. Cituojant minėtą EBPO tyrimą, tiek dosnesnės motinystės išmokos, tiek mažesni mokesčiai šeimoms su vaikais turi teigiamą poveikį gimstamumo rodikliui.
Visgi vaiko išlaikymo kaštai niekur nedingsta vaikui augant, o tėvai paprastai priimdami sprendimą, kiek vaikų susilaukti, vertina ilgesnį laikotarpį nei pirmieji metai. Tačiau valstybės paramos šeimoms dosnumas Lietuvoje, deja, greitai baigiasi.
Nepaisant pastaraisiais metais didinto papildomo NPD tėvams, auginantiems vaikus, mokestinės paskatos šeimoms tebėra labai menkos.
Santykinis skirtumas tarp darbo sąnaudų mokestinės naštos (angl. tax wedge), tenkančios vienišam asmeniui ir šeimai, auginančiai du vaikus, yra vienas mažiausių ES, tad būtina ir toliau didinti PNPD. Mažesnė mokestinė našta būtų ne tik efektyvesnė, bet ir mažiau elgseną iškraipanti parama nei, pavyzdžiui, Vyriausybės planuojama išlaidų už būstą regionuose kompensacija.
Šeimos galėtų pačios nuspręsti, kaip geriau panaudoti dėl didesnio PNPD išaugusias pajamas – investuoti į būstą regione, galimai neturinčiame šviesios ateities, ar skirti jas vaikų ugdymui. Būtina paminėti ir tai, kad gimstamumo rodiklis kaime gana stipriai viršija esantį mieste, tad paskatos turėtų būti nukreiptos ir į miesto gyventojus.
Kiti svarbūs veiksniai, turintys poveikio gimstamumui – tai ekonomikos augimo tvarumas, nedarbo lygis bei politikos tęstinumas. Ar tėvai nesusidurs su rimtomis finansinėmis problemomis netikėtai pasikeitus šalies ekonomikos situacijai?
Ar vienos vyriausybės įvestos paskatos neišnyks papūtus naujiems politiniams vėjams? Politikai neretai pamiršta šiuos svarbius veiksnius, nors jiems turėtų skirti didžiausią dėmesį. Visgi būtina paminėti ir tai, jog didėjant moterų karjeros ambicijoms ir atlyginimams, keičiantis gyvenimo būdui, motyvuoti šeimas susilaukti daugiau vaikų taps vis sunkiau.
Ko gero nedaug porų jau ir šiandien pavyktų sugundyti susilaukti daugiau vaikų tokiomis priemonėmis kaip, pavyzdžiui, galimybe laimėti naują šaldytuvą.
