Tai, kad programoje nesama kažko labai radikalaus, o, prieš imantis veiksmų, planuojama analizuoti, vertinti ir (tikėkimės) tartis bei diskutuoti, galėtume laikyti pozityvu. Staigūs ir neišdiskutuoti pokyčiai, su kuriais iki galo nesusipažinęs niekas, niekam ir nereikalingi. Valstybėje neturime krizinės situacijos, kuri verstų, skatintų ir apskritai leistų(!) mokesčių įstatymus imti keisti skubiai, kartu su kitų metų biudžeto įstatymu.
Kita vertus, Vyriausybės programa yra ilgalaikis strateginis dokumentas, todėl akivaizdu, kad vien įsipareigojimai analizuoti tikslingumą, įvertinti galimybes ar ketinimai siekti aiškumo, skaidrumo, efektyvumo, paprastumo ir pan. yra pakankamai abstrakčios ir nedaug pasakančios frazės. Deklaruojamas siekis kovoti su įvairioms asmenų grupėms taikomomis išimtimis yra kiek konkretesnė, teigiama ir gan skambi iniciatyva, tačiau iš programos gana sunku pasakyti, kiek vieningai suprantame, kas gi yra tos grupės ir išimtys: mažesnis kapitalo pajamų apmokestinimas? Lengvatos kaupiantiems pensijai ar draudžiantiems gyvybę? Bankai ir finansų sektorius, draudimo bendrovės? Ar, vis dėlto, smulkiausias verslas ir žemės ūkis? O gal neapmokestinamos pensijos ir alimentai?
Galiausiai galima tikrai nesunkiai sutikti su akcentuojama šešėlio problematika, kontrastuojančius progresyvumo ir regresyvumo elementus, struktūrinio ir ideologinio vientisumo mokesčių sistemoje trūkumus. Tačiau kurie iš šių trūkumų, kokiais būdais ir kuria kryptimi būsią taisomi, iš programos taip ir nematyti. Konkrečių priemonių ir techninių sprendimų Vyriausybės programoje tikėtis gal ir nereikėtų (tam yra rengiamas atskiras dokumentas – Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planas), kita vertus, tomis priemonėmis ketinama spręsti problematiką ir kryptis norėtųsi matyti jau pačioje programoje. Iš profesionalų to tikėtis būtų pagrįsta.
Aiškios krypties ir sau keliamų konkretesnių užduočių trūkumas kelia minčių, jog sprendimai ir veiksmai mokesčių srityje gali tik ir apsiriboti privalomų ES teisės aktų nuostatų perkėlimu, ar vienu kitu epizodiniu „kompresu“, gydant iš anksčiau besitęsiančius ar naujai pasirodžiusius „pūlinukus“. Efektyvumo skaidrumo, paprastumo, pagrįstumo siekus ir kriterijus, keliamus mokesčių sistemai, galima rasti absoliučios ir daugumos praėjusių Vyriausybių programose.
Mažiausia ko norėtųsi tikėtis iš profesionalios Vyriausybės, tai kad, jei ir nebūsią reikšmingų pokyčių pačiuose mokesčiuose (jų dydžiuose), bent mokesčių reglamentavimas ir jų aiškinimas būsią pakelti į naują kokybinį lygmenį. Tiek, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, tiek ir pelno mokesčio įstatymai keisti ir taisyti jau daugybę kartų, jų nuostatos išbarstytos po skirtingus teisės aktus, o atskiros formuluotės ir kategorijos mažai beatitinka laikmečio realijas. Jie nenumaldomai prašosi būti išdėstyti nauja, susisteminta ir nuoseklia redakcija. Taip be radikalių ir staigių pokyčių galima būtų išspręsti visą eilę smulkių praktinių, tačiau daugeliui verslų ir gyventojų aktualių problemų, neretai virstančių ilgais ir brangiais mokestiniais ginčais, neduodančiais jokios apčiuopiamos naudos kuriai nors pusei.
Galiausiai galima ir pasidžiaugti. Bent tuo, jog tuose keliuose mokesčiams skirtuose programos sakiniuose gan gražiai dera ir siekis, esant palankiai visuomenės nuomonei, pertvarkyti mokesčių sistemą ir įvesti progresinius mokesčius (pažymint, jog progresyvumas būsiąs minimalus), ir tuo pačiu aiškus konstatavimas, jog valstybė kenčia ne dėl mažų mokesčių tarifų. Tai suteikia vilties, kad nei viena mokesčių mokėtojų grupė staiga netaps demonizuota, nebus ieškoma, iš gi ko tų mokesčių paėmus daugiau, o, visų pirma, vertinama, ar tinkamai ir efektyviai surenkama tai, ką galiojanti mokesčių sistema (netobula, bet ir tikrai ne pati blogiausia) jau leidžia valstybei surinkti, kur yra jau veikiančios sistemos spragos ir netobulumai.
