Po šio lemtingo įvykio praėjus 350 metų, Europos ne gyvybės draudimo rinkoje dominuoja transporto ir turto draudimas. Praėjusiais metais įmokoms už transportą europiečiai išleido 132 mlrd. eurų, o už turtą – 93 mlrd. eurų. Tai yra 65 proc. visos ne gyvybės draudimo rinkos. Tačiau įmokos už gyvybės draudimą rodo, kad europiečiai gyvybę vertina – per 2015 metus draudimo kompanijos surinko 730 mlrd. eurų gyvybės draudimo įmokų. Europos gyventojas praėjusiais metais gyvybės draudimui vidutiniškai išleido 1223 eurų, o ne gyvybės – 574 eurų.
Ką draudžia lietuviai?
Lietuvos Banko duomenimis, 2015-aisiais mūsų šalies draudimo rinkoje sumokėta daugiausia draudimo įmokų per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją – 645,1 mln. eurų. Priešingai nei likusioje Europoje, lietuviai 63 proc. visų įmokų sumos nukreipė į ne gyvybės draudimą. Pastarajame dominavo privalomasis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas (TPVCA) – 136,1 mln. eurų. Net ir atmetus TPVCA, didžiausią dalį vis tiek užima ne gyvybės draudimas.
Turto draudimas per 2015-uosius augo dvigubai greičiau nei visa ne gyvybės draudimo rinka, o įmokos pasiekė 89 mln. eurų per metus. Palyginimui su Europos vidurkiu, Lietuvos gyventojui praėjusiais metais vidutiniškai teko beveik dvi galiojančios draudimo sutartys ir 223 eurų bendra draudimo įmokų suma (8 kartus mažiau nei Europos vidurkis).
Dar iškalbingesnė yra sudarytų naujų sutarčių statistika. Net 97 proc. visų sutarčių sudaryta ne gyvybės draudimo rinkoje.
Akivaizdu, kad lietuviai nėra linkę draustis, o jei draudžiasi, pirmenybę skiria ne gyvybės draudimui. Ir nors liaudies išmintis byloja: „Turto į kapus nenusineši“, apie gyvybės apsaugą lietuviai tarsi pamiršta. Kodėl taip yra?
Ko bijo, nuo to ir draudžiasi
Psichologai, nagrinėjantys žmogaus elgesį, pasakytų, kad priimdami sprendimus žmonės vadovaujasi poreikių patenkinimu. Štai A. Maslow yra sukūręs žmogaus poreikių piramidę. Anot jo, žmogus visų pirma pasirūpina baziniais poreikiais, t. y. maistu, drabužiais ir būstu, po to – saugumu, o jau tuomet – siekia užsitikrinti socialinius, pagarbos, savirealizacijos poreikius.
Panašiai ši piramidė veikia ir pasirenkant ką apdrausti: turtą ar gyvybę. Dauguma asmenų visų pirma yra linkę pasirūpinti materialia baze – namais, turtu. Šios bazės, pagrindo netekimas žmones labiausiai gąsdina. Ne veltui DNB banko apklausoje sudalyvavę klientai nurodė, kad labiausiai bijo gaisro. Iš daugiau nei 7 tūkstančių joje dalyvavusių respondentų net pusė pasirinko šį atsakymą.
Antroje vietoje – baimė būti apvogtam, trečioje – stichinės nelaimės, ketvirtoje – baimė užlieti kaimynus. Ko bijo, nuo to ir draudžiasi – tai akivaizdžiai atspindi ir pasirašytų draudimo sutarčių statistika.
Šioms baimėms antrina draudimo įmonių žalų atlyginimo duomenys. Remiantis statistika, Lietuvoje kasdien 9 butai yra užliejami vandeniu, bent viename individualiame name kyla gaisras arba į jį įsilaužia ilgapirščiai. Ne mažiau žalos pridaro ir stichinės nelaimės – audros metu ant namo dažnai užvirsta medis, apgadinamos sienos, stogas. Didžiausias dėl audros patirtas nuostolis gali siekti net 20 tūkst. eurų. Už tokią sumą galima atostogauti Ispanijoje 2 metus. Draudikai skelbia, kad išmokos už gaisro nuniokotą būstą šiemet siekė net 69 tūkst. eurų, įsilaužimo padariniams atlyginti – 19,6 tūkst. eurų, net 16 tūkst. eurų kainavo sutvarkyti sugadintą namo stogą. Kaip greit statistinė Lietuvos šeima galėtų tokią sumą susitaupyti?
Praėjusiais metais Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkoje išmokėta 235,3 mln. eurų išmokų. Tai reiškia, kad lietuvis, sumokėjęs 1 eurą už ne gyvybės draudimą vidutiniškai gavo 0,58 euro išmoką. Palyginimui, Europoje už vieną sumokėtą eurą gyventojui vidutiniškai tenka 0,65 euro išmoka. Gyvybės draudimo rinka atrodo visai kitaip – Lietuvoje už 1 sumokėtą eurą vidutiniškai išmokama 0,41 euro dydžio išmoka, kai tuo tarpu Europoje ji siekia net 0,89 euro. Nenuostabu, kad gyvybės draudimas už Lietuvos sienų yra gerokai populiaresnis.
Taupo „juodai dienai“
Pasirinkimus kokį draudimą rinktis ir ką drausti be jokios abejonės lemia gyventojų pajamos. DNB banko atliktas Lietuvos šeimų finansų tyrimas atskleidė, kad ketvirtadalio apklaustųjų mėnesio pajamos, atskaičius mokesčius, siekia 1000 eurų, o likusi dalis šeimų pajamų gauna mažiau. Tuo tarpu mažiausia pinigų suma, mėnesiui reikalinga vieno keturių asmenų šeimos nario įprastų poreikių patenkinimui – 292 eurai. Akivaizdu, tokioje situacijoje gyvybės draudimas nėra tarp prioritetų.
Leisdami sunkiai uždirbtus pinigus gyventojai devynis kartus pamatuoja ir yra linkę patys sutaupyti „juodai dienai“. Pinigas rankose žmogui atrodo daug patikimiau, negu gyvybės draudimas tolimoje ateityje. Be to, dažnas pagalvoja, kad sušlubavus sveikatai nebus paliktas likimo valiai – šiaip ar taip juk dar yra valstybinė sveikatos apsaugos sistema. Tačiau, kam iš Jūsų yra tekę rūpintis ligoninėje pasiligojusiais savo artimaisiais, žinote, kad tenka vaistus ar higienos priemones pirkti patiems. To, ką susirgus asmeniui duoda valstybinė sveikatos apsaugos sistema, akivaizdžiai nepakanka. O ką kalbėti apie tokią situaciją, kuomet po ligos netenkama darbingumo?
Kad ir koks brangus būtų materialus turtas, kad ir kaip smarkiai dėl jo bijotume, ne mažiau aktualu įvertinti rizikas, susijusias su mūsų gyvybe ir sveikata. Juk netekus pajamų šaltinio, neįgalumo pensijos nepakaks pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar mokėti būsto paskolos įmokas. Kodėl apie tokį gyvenimo scenarijų retas susimąstome? Nesvarbu, kokia menka tikimybė, kad tai atsitiks, tačiau verta svarstyti galimybę nuo to apsisaugoti.
Be to, ar gyvybės draudimas iš tiesų toks brangus? Kadangi didžioji dalis sutarčių Lietuvos rinkoje siejama su būsto paskolomis, imkime konkretų pavyzdį – 30 metų žmogus, turintis 40 tūkst. eurų būsto kreditą, kurio trukmė 20 metų, už investicinį gyvybės draudimą vidutiniškai moka apie 15 eurų per mėnesį. Tai tikrai nėra daug, lyginant su rizika ir suma, kurią reiktų dengti atsitikus nelaimei.
Ne veltui paminėjau investicinį gyvybės draudimą. Šis produktas dominuoja Lietuvos rinkoje. Vien per 2015 metus buvo surinkta 170 mln. eurų įmokų ir tai sudarė 72 proc. visos gyvybės draudimo rinkos. Suma galėtų būti dar didesnė jei pats produktas būtų paprastesnis. Ką turiu galvoje? Investicinį gyvybės draudimą sudaro du komponentai – gyvybės draudimas bei lėšų kaupimas jas investuojant. Didžioji dalis gyventojų renkasi draudimą norėdami apsidrausti nuo rizikos, o ne investuoti. Būtent pastarasis pasirinkimas ir lemia galutinį sprendimą draustis ar ne. Palyginimui, Europoje investicinis gyvybės draudimas sudaro tik 19 proc. visos gyvybės draudimo rinkos. Tai rodo, kad investicijoms gyventojai renkasi kitus produktus.
Kas pakeis status quo?
Nežinia, kas turėtų nutikti, kad lietuviai staiga imtų masiškai apdrausti gyvybę. Gal gyvybės draudimas turėtų tapti privalomu? Tokia sistema šiuo metu yra Nyderlanduose. Čia vidutinis įmokos už sveikatos draudimą dydis siekia 100 eurų per mėnesį ir priklauso ne nuo amžiaus ar sveikatos būklės, bet nuo apdraustojo pajamų. Įvertinus gyventojų pajamų skirtumus tarp šalių, Lietuvoje įmokos dydis būtų apie 27 eurai.
Sutapimas ar ne, bet Nyderlandų sveikatos draudimo sistema praėjusiais metais buvo pripažinta geriausia Europoje (Euro Health Consumer Index). Ji yra vienintelė šalis, savo poziciją pirmaujančiame trejetuke išlaikiusi nuo 2005 metų. Lietuva užėmė viso labo 25 vietą, o į aukščiausią poziciją iš Baltijos šalių pakilo Estija – 17 vieta. Ką Nyderlandai daro taip gerai?
Viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad pagrindinius sprendimus vystant ir gerinant sveikatos apsaugą Nyderlanduose priima ne politikai ar biurokratai, bet profesionalai, dirbantys medicinoje ir glaudžiai bendradarbiaujantys su gyventojais. Ši šalis sveikatos apsaugai išleidžia net 11 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje). Lietuva sveikatos apsaugai skiria šiek tiek daugiau nei 6 proc. nuo BVP. Ir šios lėšos, deja, ne visuomet panaudojamos efektyviai.
Viena akivaizdu – ateityje Lietuvos gyvybės draudimo rinkos dar laukia bumas. Jos galimybės dar neišnaudotos. Kuomet tas bumas įvyks, galėsime pasidžiaugti, kad mūsų šalies gyventojų galvose įvyko vertybių perkrovimo kokybinis šuoliukas.
