Mano gerbiami autoritetai Stasys Jakeliūnas, Raimondas Kuodis, Romas Lazutka pastaraisiais metais, kaip sakoma, įpylė dar daugiau žibalo į ugnį, aiškindami, kad tie fondai tikrai nepagerins pensininkų padėties ir išsunks Sodrą, t.y. dabartinių pensininkų pinigus iki katastrofiško lygio. Jau dabar mažiausios Europos pensijos mūsų krašte tai tikrai patvirtina, o kai į pensiją išeis didžioji pensijų kaupikų masė, maždaug po 20 metų, net baisu pagalvoti, kur atsidursime pagal pensijų dydį, gal prie Zimbabvės.
Atėjo metas, kai mano ir kitų stebėtojų mintys jau garsiai rašomos ir kalbamos ne tik viešojoje erdvėje, bet net ir Seime. Galbūt sprendimai dėl pensijų fondų jau artėja, todėl norėčiau dar kartą apžvelgti tos gigantiškos klaidos kilmę ir jos padarinius.
Viskas prasidėjo dar 1981 metais Čilėje, beje, tuo metu valdomoje diktatoriaus Augusto Pinocheto. Tuomet čia buvo įvykdyta kardinali pensijų sistemos reforma - pensijos buvo privatizuotos, t.y. visa darbuotojų įmoka socialiniam draudimui buvo nukreipta į privačius pensijų fondus. Senoji sistema buvo palikta kariuomenei ir policijai.
Nuo Čilės reformos pradžios praėjo 35 metai, per tiek laiko, anot Lietuvos pensijų fondų propaguotojų, mūsų pensininkai tikrai pajustų pensijų fondų naudą (kol kas praėjo tik 12 metų, aišku, jokios naudos nematyti)). Deja, Čilėje vien per šiuos metus įvyko ne viena milijoninė demonstracija prieš pensijų fondus (jų buvo ir anksčiau), susirėmimai su policija, vitrinų daužymai, autobusų deginimai, net generalinis streikas. Žmonės sako, kad jų kantrybė jau baigiasi ir reikalauja likviduoti tuos fondus, kartu grąžinti tradicinę einamojo finansavimo (PAYG) sistemą.
Čilė buvo vienintelė pasaulio šalis, kur suprivatizuota visa pensijų sistema. Kaip ir vėliau Lietuvoje, jos kūrėjai žadėjo 70 proc. buvusio atlyginimo dydžio pensijas. Realybė pasirodė visai kita. Toji Čilės privatizuota sistema nepajėgė užtikrinti savo nariams netgi minimalios pensijos, pasmerkdama žmones dramatiškam vargui senatvėje. Nors 2008 metais Čilės pensijų fonduose įvyko tam tikrų nežymių pakitimų, bet tai neišgelbėjo nei dabartinių, nei būsimųjų pensininkų padėties.
Keliasdešimt privatizuotos pensijų sistemos metų privedė Čilę prie visiškos katastrofos, žvelgiant tiek iš pensininkų, tiek iš viešųjų finansų pozicijų. Valstybė buvo priversta tiesiog šelpti savo pensininkus, nesukaupusius fonduose jokios pensijos, o gaunančius visai nedidelę, ją didinti nors iki minimalios. Netrukus paaiškėjo, kad valstybėje neliko pinigų tokiai šalpai, nes šelpti tenka 80 proc. pensininkų.
Didėjanti įtampa privertė Čilės prezidentę Michelle Bachelet 2014 m. sudaryti tarptautinę komisiją Čilės pensijų sistemai gelbėti. 2015 m. rudenį komisija pateikė tris išvadų variantus. Pirmieji du pasiūlė tik kosmetines pensijų fondų veiklos pataisas, pvz., padidinti išmokas vargingiausiems pensininkams arba padidinti atskaitymus fondams.
Ne kartą mano straipsniuose minėta į tą komisiją pakviesta lenkė Leokadia Oręziak pasiūlė trečią variantą: iš viso panaikinti fondus, perduodant sukauptus aktyvus pensijų rezervo fondui ir sugrąžinant tradicinę kartų solidarumo pagrindu pagrįstą pensijų sistemą, veikiančią beveik visose pasaulio šalyse. Mokslininkė apskaičiavo, kad šiuo atveju pensijos padidėtų 75 proc.
Minėtos mokslininkės teigimu, Čilės, taip pat ir kitų šalių pensijų fondų tikslu niekada nebuvo pensijų padidinimas, bet tik milijonų žmonių dalies atlyginimo paėmimas. Šis procesas buvo aiškinamas kaip neva reikalingas šalies kapitalo rinkos augimui ar ilgalaikiam taupymui.
Čilės demonstracijų dalyviai tvirtina, kad pensijų fondai tapo gigantišku saujelės elito plėšikavimu. Finansų krizės ir rinkos griūtys pasiglemžė nemažai sukauptų pinigų. Pensijoms fondai skiria 40 proc. gaunamų įnašų, likusieji atitenka fondų valdytojams ir su jais susijusioms grupėms.
Fondų investicijos daugiausia plaukia į JAV, taip pat atitenka kelioms stambiausioms Čilės kapitalo grupėms, turinčioms didelę įtaką valdžiai ir žiniasklaidai. Suprantama, gaudamos nemažus pelnus (tiksliau - lengvus pinigus), jos priešinasi visuomenės spaudimui, siekiančiai pensijų fondų likvidavimo.
Lietuvos pensijų fondų veikla galėtų būti apibūdinama tais pačiais žodžiais, kaip ir Čilės. Iš pradžių juk buvo aiškinama, kad mūsų fondai neva spartins šalies ūkio plėtrą, leis sukaupti solidžias santaupas. Tos bravūros neliko, tačiau liko nenutrūkstamas fondų valdytojų pasipelnymas nepriklausomai nuo jų veiklos rezultatų. Kaip ir Čilėje, taip ir Lietuvoje tos grupės daro įtaką valdžiai ir žiniasklaidai, kurdamos sau palankų įvaizdį ir netgi darydamos įtaką politiniams sprendimams.
O kokia padėtis mūsų kaimynystėje, pvz., Lenkijoje? Čia, nusižiūrėjus į Čilę, 1999 metais buvo įvesta privaloma pensijų fondų pakopa. Kokie rezultatai? Nuo 1999 m. išlaidos pensijų fondams padidino valstybės skolą 300 mlrd. zlotų ir jei ne 2011 ir 2014 metų pensijų fondų reforma, apribojusi fondų veiklą, Lenkija jau būtų bankrutavusi.
Šiemet vyriausybė vis tiek turėjo skolintis 3 mlrd. zlotų, kad galėtų išmokėti pensijas. Apskritai visa pensijų fondų veikla Lenkijoje finansuojama skolintais pinigais. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ši skolų karuselė turės sustoti ir anot L.Oręziak, Lenkija grįš į „civilizuoto pasaulio pensijų pagrindą - solidarią pensijų sistemą“.
O kaip Lietuva? Priimant Pensijų reformos įstatymą (2004), visi kažkodėl patikėjo ministrės V.Blinkevičiūtės aiškinimais, kad „kartu mokama Sodros pensija ir fondų anuitetas leis padidinti pensijas bent 20 proc.“, taip pat, kad dabartiniai pensininkai nenukentės. Tačiau pastaraisiais metais pradėjus imti pinigus pervedimams iš Sodros, kenčia ir dabartiniai, o vėliau ir būsimieji pensininkai, nes dalį įmokos atidavus fondams, sumažės jų būsimoji pensija.
O į pensijų fondų perspėjimus, kad - „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“ – mūsų naivūs piliečiai tiesiog nekreipė dėmesio.
Realybė, praėjus dvylikai metų nuo reformos pradžios, yra tokia: dalyvavus kaupime, kartu mokama pensija ir fondų anuitetas bus 12 proc. mažesni nei nedalyvavus pensijų fonduose. Norint, kad išsilygintų (tik išsilygintų!) vien Sodros ir Sodros bei fondų (t.y. dviejų šaltinių) išmoka, pensijų fonduose žmonės turėtų būti vidutiniškai sukaupę ne 2 tūkst. eurų kaip šiemet (tokią sumą paskelbė LIPFA 2016 11 21), bet 7,5 tūkst. eurų! Kada tai bus pasiekta ir iš viso ar kada nors pasiekta?
Kitokius skaičiavimus pateikė prof. Raimondas Kuodis: žmogus, 35 metus mokėjęs fondams po 7 eurus, išėjęs į pensiją 15 metų kartu su Sodros pensija gaus tik 3 eurais didesnę sumą. Tai vis tiek gyvenimo buhalterijos nuostolis! Kai kurių žmonių viltys, kad nuo 2020 metų padidinus atskaitymus fondams iki 3,5 proc., bus galima daugiau juose uždirbti, yra naivi. Padidinus atskaitymus, Sodros pensija sumažės dar labiau.
Pensijų fondai, beveik kaip Čilėje, ėmėsi kontratakų. Tačiau propagandinės artilerijos smūgiai nuskriejo pro šalį. Savo užsakytame straipsnyje „Delfyje“ „Būsimų pensininkų kišenėse – jau 2,4 mlrd. eurų...“, jie džiaugiasi, kad pensijų fondai sukaupė 2,4 mlrd. eurų. Lyg ir nemažai, tačiau išdalijus šią sumą visiems kaupikams visam pensiniam laikotarpiui, paaiškės, kad kiekvieno iš jų pensija vidutiniškai padidės 8-9 eurais. Bet Sodros pensija juk sumažės daugiau...
Kas toliau? Į tai atsakė vienas iš milijoninių Čilės protestuotojų Lotynų Amerikos televizijai „TeleSur“: „aš neturiu tikslaus atsakymo, bet jame tikrai nebus pensijų fondų“ (internete gausu šių pensijų demonstracijų vaizdų). Norėtųsi, kad ir Lietuvoje pensijų fondų (tokių kaip dabar) likvidavimas įvyktų be kraujo, visuomeninio chaoso ar kitokių sukrėtimų. Esame juk supratinga tauta, žinoma, jei Vyriausybė irgi bus tokia pat.
