Pasirodo, mūsų „Sodroje“ „yra daug draudimo rūšių, neturinčių nieko bendro su socialiniu“. Tai triuškinantis teiginys, iš pamatų griaunantis visas iki šiol žinomas mokslines tiesas.
Pasirodo, jei mokame įmokas, kad susirgę gautume ligos draudimo išmoką, t.y. sirgdami gautume dėl ligos prarasto darbo užmokesčio pakaitalą – tai ne socialinis draudimas.
Arba mokėdami nedarbo draudimo įmokas užsitikriname, kad praradę darbą, gautume nedarbo draudimo išmokas, kol ieškome naujo darbo – tai irgi ne socialinis draudimas.
O kas gi tai tada?
Ar tie kandidato pasisakymai reiškia, kad jau tuoj nebeturėsim apsaugos ligos, motinystės, nedarbo, nelaimių darbe atvejais?
Tikriausiai nereiškia.
Reiškia ką kita – įmokos toms draudimo rūšims bus paverstos mokesčiais, ką mums ir žada gudrių patarėjų pamokytas būsimasis premjeras.
Tai gal neverta nusiminti – apsauga bus, o iš įmokų ar iš mokesčių ji bus finansuojama, ne taip jau ir svarbu.
Deja, svarbu.
Socialinio draudimo įmokos suteikia mums teisę gauti išmokas susirgus, netekus darbo ir pan. t.y. jos skirtos tiksliai tam, nuo ko ir kokiu įmokos dydžiu buvome drausti. Mokesčius gi mokame į bendrą valstybės reikmių katilą ir tik nuo valdžios malonių priklauso, kiek mums mokės ir ar iš viso mums geroji valdžia mokės kokią pašalpą (bet ne draudimo išmoką) susirgus ar darbo netekus.
Taigi žadama nuo draudimo įmokomis įgytų socialinio draudimo teisių principo sugrįžti atgal prie valdžios malonių principo, ko civilizuotos šalys atsisakė dar XIX a. pabaigoje.
Įmokų socialiniam draudimui pavertimas mokesčiais daugeliui ne sumažins, o tik gerokai padidins socialinės apsaugos kainą.
Perskirstymas mažesnes pajamas gaunančių naudai mūsų socialinės apsaugos sistemoje gana stiprus jau ir dabar.
Žadamas mokestinis pokytis jį dar labiau sustiprins ir suteiks socialines garantijas mažų pajamų gavėjams beveik už dyka, nemokant ir tų nedidelių įmokų, kuriuos jie turi sumokėti dabar. Visa tai žadama daryti pirmiausia vidutinių ir kiek aukštesnių nei vidutines pajamas gaunančių sąskaita.
Spėkit, kurių emigraciją tai stabdys, o kurių skatins?
Beje, nereikėtų turėti didelių iliuzijų, kad mažų atlyginimų gavėjai labai daug nuo to laimės. Minėtoms draudimo rūšims dabar sumokama apie 5 proc. darbo užmokesčio darbdavio sąskaita. Taigi nebereikalaujamos mokėti įmokos liks darbdavio kišenėje, o ar jis dėl to padidins atlygini-mus?
Net jei reformatorių bus įsakmiai liepta?
Žadami mokestiniai pokyčiai vis dėlto turi ir bent vieną pozityvią pusę. Valstiečiai, kiek galima spręsti iš būsimojo premjero kalbų, pasiryžę bendrosios (bazinės) pensijos dalies finansavimą greičiau, nei numatyta dabar, perkelti į valstybės biudžetą. Tai reiškia, kad pensijų draudimo įmokos dalis, skirta bendrajai (bazinei) pensijos daliai finansuoti, vieną gražią dieną taps mokesčiu su visomis aukščiau minėtomis pasekmėmis.
Kadangi didžiąją dalį šios įmokos dabar sumoka darbdavys, o po pertvarkos turės sumokėti pats mokesčių mokėtojas, neišvengiamai turi būti pareikalauta, kad darbdavys padidintų darbuotojo atlyginimą.
Tai būtų reikalingas ir pozityvus veiksmas, vidutinis ikimokestinis atlyginimas, kaip ir žadama, Lietuvoje šautų aukštyn (ko, deja, nepasakysi apie pomokestinį). Bet ar sutiks su tokiais radikaliais pokyčiais socialiniai partneriai?
Juk, be kita ko, tai reiškia ne naujojo socialinio modelio stabdymą, o kur kas spartesnį ir radikalesnį jo įgyvendinimą.
Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad bendrosios pensijos dalies mokestinis finansavimas dėl jos paraminio pobūdžio yra sutartas ir daugumos ekspertų bei politikų remiamas veiksmas. Tačiau jei pakeliui bus naikinamas ir draudiminis kitų socialinio draudimo išmokų pobūdis, vertimas jų šalpos pobūdžio išmokomis, bus padaryta didžiulė klaida, žingsnis socialinės neteisybės link.
