T. Medaiskis. Ar užteks ryžto pensijų pokyčiams?

Socialinio modelio pensijų dalies pristatymas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete sukėlė ne mažiau atgarsių ir diskusijų negu Darbo kodekso svarstybos. Komitetas ir toliau vis dar gilinasi į pastarąjį, o kas bus su socialinio draudimo ir pensijų dalimi? Laikas negailestingai bėga ir atidėlioti sprendimų nebegalima.

Diskutuojant apie pensijas, reikėtų aiškiai atskirti jų dydžių ir jų struktūros klausimus.

Tai susiję, bet vis dėlto skirtingi dalykai, todėl jų painiojimas gali tik klaidinti ieškant reikalingų sprendimų. Jei prognozuojami pensijų dydžiai politikams netinka, tai dėl tos priežasties ignoruoti siūlomus struktūrinius pokyčius nėra protinga.

Nors dėl kitokio pensijų apskaičiavimo būdo ir panašių struktūrinių pokyčių daug daugiau pinigų pensijoms neatsiras – tai ne priežastis atmesti siūlymus jau esamus pinigus skirstyti teisingiau, protingiau, labiau atsižvelgiant į gavėjų poreikius.

Kita vertus, teisingesnis prieinamų lėšų paskirstymas ir pats skatintų dalyvavimą pensijų sistemoje, taigi didintų ir jos disponuojamas lėšas, o tuo pačiu ir pensijas.

Bet pradėkime nuo dydžių. Esminis rodiklis – vadinamoji pakeitimo norma, t. y. vidutinės pensijos santykis su vidutiniu dirbančiųjų neto darbo užmokesčiu (neto uždarbis imamas todėl, kad pensijos neapmokestinamos, taigi prasminga lyginti tik vidutinio dirbančiojo ir vidutinio senatvės pensininko „į rankas“ gaunamus dydžius).

Ši pakeitimo norma Lietuvoje visada buvo gana neaukštame 40-42 proc. lygyje.

Esami įmokų tarifai, mokestinė disciplina ir demografinė situacija nulėmė tik tokį dydį, jei nenorėjome „iki ausų“ praskolinti viešojo sektoriaus, o paskui vietoj didesnių pensijų mokėti bankams palūkanas. Ryškus, bet laikinas pokytis įvyko, kai prieš 2008-ųjų rinkimus buvo padidintos pensijos, tikintis tolesnio darbo užmokesčio augimo.

Deja, darbo užmokestis dėl krizės 2009-aisiais krito, pensijos iš karto sumažintos nebuvo, ir dėl to pakeitimo norma 2009-jų pabaigoje trumpam pasiekė visų laikų rekordines 50 proc. aukštumas.

Netgi 2010-aisiais, sumažinus pensijas, pakeitimo norma liko, Lietuvos sąlygomis, labai aukštame maždaug 47 proc. lygyje.

Ar nuo tokio šuolio aukštyn pensininkų pajamos padidėjo?

Anaiptol, jos sumažėjo, lyginant su 2008-jų metų pabaiga.

Tačiau dirbančiųjų pajamos sumažėjo dar labiau, iš čia ir pakeitimo normos šuolis aukštyn. 2012-ais m., atstačius pensijų dydžius, pakeitimo norma ir vėl pašoko beveik iki 50 proc., ir vėl dėl to, kad pensijų didinimas pralenkė uždarbių augimą.

Visos šios lenktynės kainavo tiek, kad „Sodros“ skola prilygo metiniam pensijų išmokų dydžiui. Toliau tęsti šio riedėjimo į bedugnę nebebuvo galima ir 2013-2015 metais pensijos didėjo kukliau, jau nebelenkdamos, o atsilikdamos nuo darbo užmokesčio augimo.

Todėl šiandien pakeitimo norma tesiekia 44 proc., nors pensininkų vidutinės pajamos didesnės, negu tada, kai ji buvo pakilusi iki 50 proc. Visa tai liudija, kad pakeitimo normos dydis, nors ir svarbus, bet ne vienintelis pensininkų padėtį nusakantis kriterijus.

Ateities projekcijos ateinančiam dvidešimtmečiui, ypač jo pabaigai, neatrodo itin optimistinės. Jei norime toliau nebeklimpti skolon, pakeitimo norma per keletą artimiausių metų turėtų grįžti į įprastą bent jau 42 proc. lygį.

Vidutinė pensija dėl to nemažėtų, o toliau saikingai didėtų (jau dabar ji 25 eurais didesnė, negu buvo 2008-jų pabaigoje). Padėtį gerintų tai, kad nemaža dalis žmonių jau pradės gauti vis didesnes išmokas iš pensijų fondų, ir sumažėjusią jų socialinio draudimo pensijos pakeitimo normą (dalinai ir dėl to, kad jie dalyvavo kaupime) kompensuos kaupiamoji išmoka.

Tačiau po dešimtmečio prognozuojamas pakeitimo normos lygis, jei nieko nedarysime, yra apmaudžiai žemas, todėl jau šiandien reikia politinių sprendimų, turinčių ilgalaikes pasekmes. Siečiau juos su socialiniame modelyje siūlomu bazinės pensijos finansavimo pakeitimu.

Būdama neįmokinė, bazinė pensija visiškai logiškai turėtų būti finansuojama bendrųjų mokesčių, o ne socialinio draudimo lėšomis. Taip diversifikuotume pensijų finansavimą, kuris nebebūtų kaip dabar „pakabintas“ vien ant darbo apmokestinimo, o remtųsi įvairiais mokestiniais šaltiniais.

Vienu šuoliu, per metus ar dvejus, matyt, to nepavyktų padaryti, bet ilgainiui, plėtojantis šalies ūkiui, gerinant mokesčių surinkimą, būtų galima pensijų draudimo įmoką „Sodrai“ mažinti ne visai ta dalimi, kuria sumažėja išlaidos bazinei pensijai. Tai padidintų pensijų lėšas, leistų draudiminę pensijos dalį padaryti svaresnę, o patį draudimą patrauklesnį. Taip pat reikėtų leisti apdraustiesiems, kurie nedalyvauja kaupime, mokėti papildomą įmoką „Sodrai“, atitinkamai prisidedant valstybei, kaip tai dabar daroma antrojoje pensijų pakopoje. O jei dar ir grįžtume prie klausimo, ar tikrai reikia mokėti visą pensiją dirbančiam ir kokį tūkstantį-kitą eurų uždirbančiam pensininkui, tai, manau, lėšų, bent jau dabartinei pakeitimo normai, palaikyti užtektų. Įjungus automatinį pensijų indeksavimą, siūlomą socialiniame modelyje ir susietą su darbo užmokesčio augimu, ši norma būtų palaikoma be nemotyvuotų priešrinkiminių šuolių.

Dėl pensijų finansavimo (galimai ir dėl būtent didesnio jų finansavimo) politikai privalės apsispręsti. Jei ne šioje – tai kitoje Seimo kadencijoje. Tačiau noriu pakartoti, kad siūloma pensijų pertvarka nėra vien tiktai didesnio ar mažesnio jų finansavimo klausimas. Su esamomis lėšomis, kokios jos bebūtų, didelės ar nelabai, galima ir reikia apsieiti geriau. Ir būtų labai apmaudu, jei nesutarę dėl pensijų finansavimo ar pakeitimo normos, politikai atmestų ir viso socialinio modelio struktūrinių pokyčių pasiūlymus.

Nepriėmę siūlomo pensijų įstatymų paketo, neįvestume geresnės ir aiškesnės pensijų apskaičiavimo tvarkos, kurioje kiekvienas apdraustasis matytų, kokią pensiją jau yra įgijęs ir kaip ją didina kiekviena sumokėta įmoka. Paliktume pensijų dydžius – ir mokamus, ir įgyjamus – toliau priklausomus nuo voliuntaristiniais sprendimais tvirtinamų draudžiamųjų pajamų, dėl ko vienodas įmokas mokėjusieji ir toliau gautų nevienodas pensijas. Liktų galioti dabartinio įstatymo yda, dėl kurios, dirbant ir mokant įmokas, apskaičiuota pensija gali sumažėti.

Paliktume galioti ne itin sąžiningą dabartinę tvarką, kurioje įmokas privaloma mokėti nuo viso uždarbio, o pensija skaičiuojama tik nuo penkių šalies uždarbio vidurkių. Nepradėję labai iš anksto, palaipsniui griežtinti stažo bei amžiaus reikalavimų, atsidurtume situacijoje, kai demografinės ir finansinės priežastys privers tai daryti staiga, pažeidžiant teisėtus lūkesčius arba įšaldant pensijas. Neįsigaliotų ir teisingesnė netekto darbingumo pensijų apskaičiavimo tvarka, kurioje pensijos dydis tiksliau priklausytų nuo netekto darbingumo.

Tokių praradimų sąrašą galima tęsti ir tęsti, todėl norisi paklausti politikų – ar šie visi socialinio modelio pasiūlymai tikrai turi būti palaidoti, jei jūs nesutarsite pirmuoju, kad ir labai svarbiu, bet ne vieninteliu pensijų pertvarkos klausimu?