Iš sostinės šurmulio ir modernių biurų spindesio ištrūkę didžiojo verslo atstovai netrukus pasiners į šimtametes plytų gamybos tradicijas Krūminių kaime puoselėjančio Gintaro Kniežos manufaktūros užkulisius.
Lietuvišką molį ir senovės amatininkų patirtį inovatyviems produktams kurti taikantis plytininkas prieš metus savo originaliomis idėjomis nustebino verslo konsultantus.
Kurias iš jų, pasinaudojus ekspertų patarimais, G. Kniežai per metus pavyko įgyvendinti ir paversti pelningu verslu? O gal talentingas amatininkas vis dar klaidžioja savų idėjų labirintuose?
Pasakyti, kad G. Kniežos rankose molis virsta auksu, būtų kiek per skambu. Tačiau tai, kad nagingas meistras iš molio sugeba uždirbti – tikra tiesa. Prieš aštuonerius metus iš Vilniaus į Varėnos rajoną atsikraustęs amatininkas savo rankomis plyname lauke pasistatė namą, plytinę, atsivežė molio ir ėmė gaminti plytas.
Gaminti taip, kaip jas gamindavo prieš kelis šimtmečius: kojomis ir rankomis.
Perkandęs senovės plytų gamybos paslaptis, G. Knieža leidosi į eksperimentus, kaip pats sako, su ateities gaminiais: molio tinko plokštėmis, lengvasvorėmis dekoratyvinėmis plytelėmis ir didelės šiluminės varžos statybiniais blokeliais.
Plytininkas įsitikinęs, kad jo bandymų rezultatas gali padaryti perversmą statybų pramonėje.
Tačiau kaip tuo įtikinti investuotojus?
Apskritai, kokios investicijos tokiam verslui reikalingos, kokia būtų produkto kaina, kokiam pirkėjui jis skirtas ir kokio pelno galima būtų tikėtis – klausimai, į kuriuos Gintaras Knieža atsakymo dar neturi, tačiau tiki, kad būtent šie, kol kas tik eksperimentiniai gaminiai, paleisti į masinę gamybą, galėtų nešti didžiausias pajamas.
Tuo metu pagal senovines technologijas daromos plytos, skirtos turtingesniam išskirtinio produkto ieškančiam klientui, galėtų likti net jeigu mažiau pelninga, tačiau širdžiai maloni veikla.
