Atsikraustę į Vilnių Mockai įsikūrė sparčiai statomame naujame mikrorajone – Karoliniškėse. Tuomet tai buvo didelės permainos mažo vaiko gyvenime.
„Mes gyvenom 4 aukštų name, o čia atvažiuoji, čia šalia devynaukščiai, – vaikystės įspūdžius iš Varėnos persikrausčius į Vilnių mena D. Mockus. – Kieme vaikai bendravo labai daug kalbų, kultūrinis šokas, kad atvažiavai į daugiatautį miestą su labai įvairiais įpročiais.”
Tačiau greitai didmiesčio gyvenimas iš provincijos atvažiavusiam vaikui tapo kur kas įdomesnis.
„Pradžioj buvo gaila to mielo miestelio, o paskui natūraliai kiekvienas didmiestis įtraukia ir tada jau tau nesinori būti kaimiečiu. Supranti, kad čia tai vyksta įvykiai.“
Verslininkas pastebi, kad kiemuose padaugėjo automobilių, tačiau nesigirdi vaikų klegesio, o kadaise vos juosmenį siekę pušys ir beržai per kelis dešimtmečius užaugo į tankų gojų.
Kalnas, nuo kurio vaikystėje D. Mockus su draugais slidinėdavo ar čiuožinėdavo rogėmis, neatpažįstamai apžėlė. Dabar pažvelgęs į jį vargu ar atspėtum, jog kadaise tai buvo vaikų pagrindinė žiemos pramogų vieta. „O namai tokie patys, neapšiltinti, nerenovuoti, truputėlį kiauri. Tai, ką žmogus padarė, nepasikeitė“, – dairydamasis po vaikystės kiemą pastebi verslininkas.
Esu vietinis produktas, juokiasi D. Mockus: „Karoliniškių auklėjimas, Karoliniškių mokyklos, Vilniaus universitetas, viskas yra čia, produktas aš esu čia padarytas, visom prasmėm.“
Karoliniškių daugiabutyje D. Mockus praleido ne tik vaikystę. Studijų metais vedęs, į nedidelį tėvų butą parsivedė žmoną, susilaukė pirmo sūnaus.
„Tais laikais, 1984-85 metais gyvenamojo būsto problemos buvo tipiškos sovietmečiui. Tai buvo net ne pinigu klausimas. Sovietmečiu už juos nėra ką nusipirkti ir todėl daug jaunų žmonių gyveno su tėvais. Ir aš vedęs dar gyvenau kokius 5 metus su tėvais.“
Ant daugiabučio, kuriame gyveno D. Mockaus šeima, – atminimo lenta laisvės gynėjai Loretai Asanavičiūtei. Po tanku žuvusi mergina buvo kaimynė. Sausio 13-osios įvykių prisiminimai netoli televizijos bokšto gyvenusiam verslininkui neblėsta iki šiol. Atminty įsirėžė tragišką naktį palei langus lekiančių šviečiančių trasuojamųjų kulkų vaizdas ir šūvių garsai.
„Toks sužadinantis efektas: kanonandos, triukšmas, lekia kulkos, o tau nekyla abejonių, kad tu negali nebūti tenai, – sako D. Mockus. – Jauti, kad yra toks gyvenimo tarpsnis, kuriame nedalyvaudamas praleisi svarbiausią, kas gali nutikti šitame šimtmetyje Lietuvos istorijoje. Ta prasme gali jaustis dėkingas, kad tuo metu buvai, visą tą patyrei. Tokie potyriai gal būna kartą per gyvenimą, kai kurios kartos jų visai nepatiria.”
Nepriklausomybė veikliems žmonėms atvėrė plačius horizontus. Vilniaus universitete industrinio planavimo studijas baigęs D. Mockus pasuko į verslą.
„Mes gyvenom, kai virto valstybinė ekonomika į rinkos ekonomiką. Tai buvo didelės galimybės ir didelės rizikos, milžiniški svaiginantys augimai, lygiai tokie patys nuopoliai. Mes kartu ėjom su krizėmis, turėjom labai gerų verslų, labai sėkmingų projektų ir milžiniškų nuostolių, milžiniškai nepasiteisinusių projektų, klaidų apgavysčių. Jeigu esi tam versle, kaip ir sporte, negali tik laimėti. Ir laimi, ir pralaimi, svarbiausia, koks yra tų laimėjimų-pralaimėjimų balansas. Nes jeigu jis yra negatyvus, tu tiesiog bankrutuoji.”
Kaip nebankrutuoti, o statyti verslą ant tvirtų pamatų, D. Mockus savo patirtimi dalijasi LRT televizijos ir SEB banko projekte „Lietuva gali“. Laida rodoma antradieniais 21.55 val. per LRT televiziją.
