– Asociaciją įkūrėte tuomet, kai buvo tikimasi, kad kažkurią dalį banko dar galima išgelbėti. Kokius žingsnius planuojate dabar, kai paskelbtas „Snoro“ bankrotas?
– Įvertinę dabartinę situaciją, mes apskritai galvojame, kad reikėtų išplėsti mūsų asociacijos tikslą. Pasigirsta tokių minčių, kad „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija turėtų virsti Bankų indėlininkų ir kreditorių asociacija. Juk žvelgiant į problemos kontekstą, sunku garantuoti, kad tokia situacija niekada nepasikartos ir kad mūsų valstybės institucijos yra pajėgios užkirsti kelią bankų bankrotams ateityje. Turėtų būti tam tikras subjektas, kuris turėtų nuolatos analizuoti padėtį bankų sektoriuje. Tačiau kol kas svarbiausias tikslas – kad banko „Snoras“ kreditoriai ir indėlininkai turėtų subjektą, kuris atstovautų jų interesams, nes kiekvienam atskirai atstovauti teismuose yra brangu ir neracionalu.
– Iš tikrųjų Lietuvoje grupiniai ieškiniai pasitelkiami gana retai. Jūs, kaip supratau, eisite būtent šiuo keliu?
– Mes būtent apie grupinį ieškinį pirmiausia ir pagalvojome.
– Jei kalbėtume apie asociacijos perspektyvas, ar turėsite pakankamai galimybių stebėti bankų sektorių?
– Tikrai nesiruošiame būti inkvizitoriais, kuriems reikia kažkieno kraujo. Tačiau egzistuoja visuomenės interesas, kad ateityje tokie scenarijai nebūtų rengiami ir vykdomi. O tam reikia atlikti analizę, kaip galėjo atsitikti taip, kad mafiozinė struktūra, kaip sakė Lietuvos banko pirmininkas Vitas Vasiliauskas, laisvai suktų verslą Lietuvoje.
Man šiuo atveju rūpi ne paties V. Antonovo asmenybė, o tai, kaip gerai veikia mūsų visuomenės apsaugos mechanizmai – kiek, sakykim, bankus prižiūrinčios institucijos yra, viena vertus, sąžiningos, kita vertus – kompetentingos. Tokios kalbos, kad tai – pavienis kriminalinis atvejis, kuris galėjo atsitikti bet kurioje valstybėje, manęs nelabai įtikina. Ypač žinant, kiek „Snoro“ banke buvo paskolų, nepadengtų realiais užstatais. Lietuvos banko vadovybė jau seniai turėjo išplėsti Lietuvos komercinių bankų priežiūrą. Lietuvos banko elgesys iš tikrųjų buvo bejėgiškas. Taip pat ir audito įmonės, kuri lyg ir kažką darė, bet nieko nepamatė...
– Kitaip tariant, esate užsimoję prižiūrėti bankų priežiūros institucijas?
– Labai gerai pasakėte. Ir „Snoro“ istorijoje būtų įdomu sužinoti, kiek čia buvo „švogeriavimo“, kiek interesų, kiek nekompetencijos. Šioje situacijoje negalime kaltinti dabartinio Lietuvos banko pirmininko V. Vasiliausko, nes jis dirba ganėtinai trumpai ir padarė tai, kas buvo reikalinga.
– Manote, kad galėjo būti dar blogiau, palaukus, kol visi pinigai bus išplukdyti iš banko?
– Kaip čia pasakius... Galbūt ir taip... Anksčiau reikėjo atlikti kvalifikuotus patikrinimus, priversti savininkus parduoti savo akcijas po vieną litą ir galbūt net išgelbėti banką.
– Yra ir daugiau bankų veikla susirūpinusių asociacijų – Nukentėjusiųjų nuo bankų, Bankų klientų... Ar su jomis ketinate bendradarbiauti?
– Sveikinu kiekvieną iniciatyvą, kuri vienija vartotojus ir gina jų interesus. Tačiau labai menkai vertinu tokių asociacijų efektyvumą. Kad organizacija efektyviai veiktų, reikia pinigų bei labai aukštos kvalifikacijos teisininkų.
– Iš ko ketinate prisiteisti nuostolius, jei tai pavyktų? Tikriausiai iš tos pačios valstybės?..
– Kas yra valstybė? Valstybė – tai jūs ir aš, mes visi. Mes visi esame valstybės akcininkai ir dėl to, kad valstybė šiuo atveju veikė nelabai efektyviai, dividendų šiemet negausime...