Drąsa, nuoširdumas ir paprastumas padeda jam kaip pasakoje pasiekti „pusę karalystės ir princesės širdį“, kitaip tariant, brandą ir meilę. Pasak filmo kūrėjų, laimė tol neprarasta, kol svajonė apie ją gyva.
Atsitiktinumas ir lemtis
Tau dvidešimt, šiais metais baigei pirmą filosofijos kursą. Kaip atsitiko, kad buvai pakviesta vaidinti filme „Aš esi tu“?
Sakyčiau, atsitiktinai. Nors, kita vertus, nieko nėra atsitiktinio. Paprasčiausiai vienoje Vilniaus kavinukėje mane pastebėjo filmavimo grupės žmogus, atsakingas už aktorių parinkimą, ir pakvietė susitikti su režisieriumi.
Po kelių pokalbių man buvo pasiūlytas vaidmuo.
Kaip tuo metu jauteisi?
Iš pradžių labai keistai ir, aišku, pakiliai. O po kurio laiko, kai apsipratau, atėjo suvokimas, kad tai joks stebuklas, kad už suteiktą galimybę teks sumokėti darbu.
Studijuoti pasirinkai ne aktoriaus meno, o filosofiją. Vadinasi, neplanavai būti aktore?
Aš jaučiu begalinę scenos baimę. Dešimt metų muzikos mokykloje mokiausi groti fleita, ir kai reikdavo lipti ant scenos, iš visų atlikėjų, kaip labiausiai besijaudinančią, mokytojas guosdavo mane.
Tarsi šeimoje
O kaip jauteisi filmavimo aikštelėje? Juk ne kiekvienas gali atsipalaiduoti, kai dirba filmavimo kamera?
Sunkūs buvo pirmųjų scenų filmavimai, nes nepažinojau žmonių, su kuriais dirbau. Vėliau, kai apsipratau su aplinka, beveik pamiršdavau, kad vyksta filmavimas. Manau, kad puiki psichologinė savijauta, didelis režisieriaus ir kitų filmavimo grupės žmonių nuopelnas.
Atmosfera buvo tokia, kurioje galėjai atsipalaiduoti. Filmavimo aikštelėje, tiksliau nuošalioje sodyboje miške, mes praleisdavome visą laiką. Namo grįždavome tik kartkartėmis.
Nuskambės banaliai, bet tuo metu jaučiausi tarsi šeimoje. Atrodė, kad tuos žmonės labai seniai pažįstu.
Kas labiausiai žavėjo filmavimo metu?
Visos komandos narių geranoriškumas ir pasiaukojimas bendram tikslui. Buvau sužavėta matydama, kiek žmogus gali atiduoti savęs bendram tikslui, aukotis. Kinas ne tai, kai ateinama devintą valandą ir išeinama pasibaigus darbo valandoms.
O kaip tau patiko scenarijus. Apie ką šis filmas?
Man filmas „Aš esi tu“ pirmiausia yra dvi valandas trunkanti meditacija. Ten nereikia ieškoti atsakymo į kokius nors klausimus. Nėra akivaizdžių klausimų.
Jei nori ieškoti atsakymų, šis filmas gali suteikti polėkį.
Kitoks filmas
Prodiuserės Uljanos Kim nuopelnas, kad šį filmą pamatė ir Kanų festivalio žiūrovai. Kaip ten jis buvo įvertintas?
Tai buvo akivaizdžiai kitoks filmas. Galiu taip teigti, nes mes su visa grupe eidavome ir žiūrėdavome antros pagal svarbumą programos „Un certain regard“ filmus, norėdami palyginti su mūsų filmu.
Iš viso šiemet šioje programoje buvo parodyti 23 filmai. Visų, žinoma, nematėme, bet bendrą vaizdą susidarėme. Man buvo sunku žiūrėti, nes ekrane liejosi kraujas, daug politinės, socialinės tematikos. Mūsų filmas šiame kontekste buvo grynuolis. Jis buvo tyras.
Turiu užaugti
Jau mėnuo, kai esi grįžusi iš Kanų. Įspūdžiai, kaip sakoma, susikratė. Kas tau įsiminė ilgam?
Įspūdingiausias pats faktas, kad kartą per metus saulėtoj žemėj kinui skiriamos dvi savaitės. Būnant ten matai, kad visa sukasi tik apie kiną. Ažiotažo labai daug, bet išpūstas spindesys – tik etiketė. Kita vertus, juk kiekvienas renkasi, ar žavėtis paviršiniais dalykais, ar žvelgti giliau. Kanuose tikrai yra iš ko rinktis.
Man svarbiausia buvo pamatyti kuo daugiau filmų ir praturtinti save bendravimu su įdomiais žmonėmis. Manau, šis kino festivalis Kanuose buvo pirmas ir paskutinis mano gyvenime, tad norėjau kuo daugiau aprėpti bei patirti įspūdžių.
Miegodavom, pamenu, ne daugiau kaip keturias valandas per parą.
Ar po sėkmingo debiuto kine nekilo mintis filosofijos studijas keisti į aktoriaus meistriškumo?
To manęs klausė ne vienas. Filmavausi tą vasarą prieš baigdama vidurinę mokyklą. Daug kam atrodė, kad studijuosiu aktoriaus specialybę, tačiau mano pasirinkimas buvo kitas.
Kodėl filosofija?
Filosofiją pasirinkau todėl, kad ieškau atsakymų, ieškau krypties, kuria eiti, bandau susivokti, kas esu ir kur einu. Suprantu, kad filosofija nebus mano profesija. Tačiau dabar toks mano gyvenimo etapas, kai turiu užaugti.
Todėl studijuoti filosofiją man be galo įdomu. Suprantu, kad esu jauna ir galiu sau leisti padaryti tuos dalykus, kuriems neturėsiu laiko vėliau.
Kas tau svarbu šiame savęs pažinimo ir pasaulio suvokimo kelyje?
Kontekstas. Aš pradedu save suvokti ne tik čia ir dabar, bet ir suprasti, kodėl taip yra. Nuolat permąstau save. Galvodama apie tai, kas mano gyvenime buvo vaidmuo filme „Aš esi tu“ ir dalyvavimas Kanų festivalyje, negaliu teigti, kad tai – vien atsitiktinumas.
Matyt, taip turėjo atsitikti. Sutikau žmonių, kurie mane pakeitė. Tačiau taip pat mus gali pakeisti ir maži dalykai. Nebūtina važiuoti kaži kur, kad atrastum save, suprastum save. Žmogų keičia ir maži, ir dideli dalykai.
Pakelta drąsos kartelė
Ką savyje pastebėjai nauja? Kuo pasikeitei?
Po festivalio pasijutau laisvesnė. Padaugėjo pasitikėjimo savimi. Pamenu interviu, skirtą pagrindinei festivalio programai ir rodomą visuose Kanuose. Jį buvo galima išvysti visuose ekranuose.
Ten kalbinti pagrindiniai režisieriai, žymiausi aktoriai. Beje, kad tokio susidomėjimo sulaukė ir mūsų filmas, – didžiulis prodiuserės U. Kim komandos žmonių, dirbusių su spauda, nuopelnas.
Ir dar labai svarbu, kad mus kalbinusiai festivalio programos vedėjai filmas „Aš esi tu“ pasirodė įdomus. Kitaip vargu ar būtume buvę pakviesti dalyvauti viename svarbiausių interviu su kino pasaulio žmonėmis. Va tada, kai išeini po tokios tiesioginio eterio transliacijos, supranti, kad peržengta tam tikra riba, supranti, kaip aukštai pakilo tavo drąsos kartelė. Dabar žinau, kai imsiu abejoti savimi, bus ką prisiminti ir padrąsinti save.
Tačiau toji pergalė dar nereiškia, kad ateityje galėsiu padaryti bet ką. Tai tik vienas žingsnelis iki to, kad galėtum būti paprastas, kad galėtum nuoširdžiai bendrauti ir būti laisvas.
Miela Jurga, gal žinai atsakymą, kur mūsų buvimo šioje planetoje žavesys?
Mane žavi buvimas čia ir dabar. Žavi akimirkos, iš kurių susideda mūsų gyvenimas.
Akimirkų būna visokių: liūdnų, linksmų, skaudžių, kupinų meilės. Kokios emocijos nuspalvina dabartinio tavo gyvenimo akimirką?
Aš laukiu. Mano gyvenimas nuspalvintas laukimu. Turiu jėgų, man be galo įdomu, kas vyks mano gyvenime toliau.
Jei kuris nors garsus kino kūrėjas pasiūlys filmuotis, ką darysi?
Kol kas negaliu atsakyti. Viskas priklausys nuo scenarijaus. Negaliu vaidinti bet ko. Manau, tik tada, kai pajusiu, jog vaidmeniu galiu pasakyti kitiems ką nors svarbaus ir išlikti savimi (o tai man be galo svarbu), sutiksiu priimti pasiūlymą.
