Joks maršrutinis autobusas iki Ufimkos nevažiuoja, todėl išlipusi iš mikroautobuso, vadinamojo „gazele“, „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ kūrybinė grupė likusius keliasdešimt kilometrų tranzavo miškovežiais.
„Kelias – tik menamas, padarytas medžius vežančių didelių sunkvežimių. Vairuotojai labai nustebdavo, išvydę du vyriškius su kamera vidury miškų“, - pasakojo E. Knispelis.
Tačiau kelionė atgal buvo dar keistesnė. Atgal iš Ufimkos į artimiausią miestą Ačitą laidos kūrėjus pametėjo siužeto herojai. Jų automobiliui nuvažiavus, žurnalistai autobusų stotyje pastebėjo, kad paskutinis autobusas atgal į Jekaterinburgą išvažiavo prieš dvi valandas. Egidijui Knispeliui su operatoriumi teko vėl tranzuoti iki artimiausios gyvenvietės, pro kurią važiuoja traukiniai.
Į paskutinį traukinį žurnalistai įšoko niekur neradę nusipirkti bilieto.
„Paskutiniame vagone kartu su mumis važiavo, švelniai tariant, kriminaliniai elementai. Susidraugauti su jais pavyko, nes turėjome cigarečių. Pradėjome klausinėti, ar jie turi bilietus. Atsakė, kad niekada neperka. „O kas bus, jei ateis kontrolė?“ – paklausiau. O šie nė negalvodami – „Bus kaip visada“. „O kaip būna visada?“ „Išmeta. Švelniai kalbi – švelniai išmeta. Grubiai kalbi – grubiai išmeta“. Žvilgtelėjau pro langą – o ten – tik Uralo kalnai ir miškai. Iki Lietuvos – daugiau nei trys tūkstančiai kilometrų. Geografinės žinios, kad šiuose kalnuose išgaunama aukso, platinos ir brangakmenių, tiesą sakant, visai neguodė“, - juokėsi E. Knispelis.
Tačiau kontrolės nebuvo ir „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ žurnalistai Jekaterinburgą pasiekė sėkmingai. Nuodėmes teko išpirkti garsiojoje Jekaterinburgo cerkvėje, pastatytoje kaip tik Jekaterinburge sušaudytai paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus garbei.
