Buvusią pradinę Braziūkų mokyklą dabartiniai savininkai įsigijo prieš šešerius metus aukcione. “Mano vyriškis yra “Žalgirio” veteranas, - aiškino “Kauno dienai” D.Teišerskytė. - Jis su bičiuliais krepšininkais ieškojo erdvės, kur galėtų rinktis pasportuoti, pabendrauti, pabūti gamtoje. Ir vienas iš jų pranešė, kad Braziūkuose parduodamas buvusios mokyklos pastatas. Ta mokykla jau trejus metus uždaryta, įvyko du aukcionai, bet pirkėjo taip ir neatsirado”.
D.Teišerskytė ir A.Čupkovas tapo vieninteliais trečiojo aukciono dalyviais. Jie, pardavę kolektyvinį sodą, įsigijo pradinės Braziūkų mokyklos pastatą, kuris naujuosius savininkus pasitiko išdaužytais langais, aptrupėjusiomis sienomis, apleista teritorija.
“Užtai sporto salė pasirodė visai nebloga, - sakė D.Teišerskytė. - Vaikščiojome po tą didelį namą, dairėmės, ir nutarėme - nieko ypatingo čia neįrenginėsime”.
Pirmasis darbas - sodas
Vis dėlto nusiteikimas “nieko ypatingo neįsirenginėti” susvyravo, susidūręs su svajone buvusią kaimo mokyklą paversti visos šeimos užmiesčio namu.
“Pamatėme, kaip gerai ten jaučiasi vaikai, kaip laksto anūkai, - pasakojo D.Teišerskytė. - Supratome, kad gal ir neblogai padarėme įsigiję tą pastatą. Jame galima įrengti visų mūsų namus”.
“Buvo rinkimų ruduo, - prisimena ji. - Spalį, rinkimų dieną, mes pasodinome 40 medžių. Vaikai, anūkai, broliai, seserys - dirbome visi, kurie krutėjome. Dabar mūsų sodui šešeri metai. O tada, kai jį sodinome, net užmiršau, kad reikia pasidomėti, patekau aš į Seimą ar ne”.
Po pirmojo didelio darbo - sodo sodinimo - prasidėjo, pasak D.Teišerskytės, “jėzaumarija”. “Vieną kampą sutvarkai, kitas prašosi. Ten dirbk ir dirbk, remontuok ir remontuok, galo nematyti”, - pasakojo ji.
Vaikams - baseinai, suaugusiesiems - pirtis
Šiandien namas Braziūkų centre, šalia vienintelės kaimo parduotuvės, atrodo nebeatpažįstamas tiems, kurie matė apleistą pradinę mokyklą prieš šešerius metus.
Trijų hektarų kiemo teritorija aptverta tvora, apsodinta dekoratyviniais želdiniais ir gėlėmis. Atokiame kiemo kampe - daržas ir du šiltnamiai, kuriuose karaliauja užmiesčio sodyboje nuolat apsigyvenęs D.Teišerskytės brolis Rimantas Teišerskis.
“Po namu esančiame rūsyje įrengėme ne tik biliardinę, bet ir daržovių saugyklą, - kalbėjo jis. - Viską čia užsiauginame patys - bulves, pupeles, ridikus, agurkus, pomidorus. Negi turint kaimuką pirksi daržoves?”
Vejoje šalia namo mėlynuoja du dirbtiniai baseinai. “Vaikams, - paaiškino R.Teišerskis. - Kai suvažiuoja dešimt anūkų - maniškiai ir Dalios su Anatolijum - jie čia siaučia, maudosi”.
Suaugusieji turi pirtį. “Gera mūsų pirtelė, kaitri”, - gyrė R.Teišerskis, rodydamas kelią į pagalbinėse patalpose įrengtą pirtį.
Su miestietiškais patogumais
“Koks čia dvaras. Greičiau didelė troba”, - sakė D.Teišerskytė, paklausta, kaip vadina šeima savo užmiesčio namą. Bet pasižvalgius po šviesius, šiuolaikiškai įrengtus erdvius kambarius, žodis “troba” sunkiai išsprūstų iš lūpų.
Didžiulis namas, kuriame, anot R.Teišerskio, yra “šešiolika ar septyniolika” patalpų, šildomas elektra, jame yra vandentiekis, kanalizacija. Su virtuve sujungto valgomojo poilsio zonoje du foteliai atgręžti į gėlėmis ištapytą židinį. “Anksčiau čia buvo mokyklos valgykla”, - paaiškino R.Teišerskis.
“Čia - vaikų žaidimų kambarys, čia - sporto salė, čia - biblioteka”, - rodė jis pirmojo aukšto patalpas. Antrajame buvusios mokyklos aukšte įrengti poilsio kambariai vaikams ir suaugusiesiems.
A.Čupkovo kabineto kaimynystėje įrengtas D.Teišerskytės kambarys. Rankomis nertos baltos staltiesės, šiaudiniai krėslai ir minkštos pagalvėlės, lova su baldakimu veikiau primena romantiškos damos buduarą nei kaimiškos trobos kambarį.
Savaitgaliai kaime
“Savaitgalį, kai suvažiuoja mūsų vaikai, anūkai, Dalia su Anatolijumi, namas būna pilnas žmonių”, - pasakojo R.Teišerskis.
“Iš Vilniaus į Kauną sugrįžtu ketvirtadienio vakarą arba penktadienį. Pavalgome, ir - į Braziūkus, - kalbėjo D.Teišerskytė. - Visi mūsų savaitgaliai dabar prabėga ten. Savo namuose mieste praleidžiame žymiai mažiau laiko”.
Paklausta, kaip leidžia laiką Braziūkuose, poetė ir politikė nusijuokia. “Kasu, sodinu, skinu, verdu uogienes... - pradėjo vardyti ji. - Bimbinėti ten nelabai išeina. Dar liko daugybė nebaigtų darbų, bet mes tiesiog nespėjame. Savaitgaliai taip greitai prabėga”.
Tačiau, sakė D.Teišerskytė, namas kaime turi ir savų malonumų. “Išsiperiame pirtyje, užsikuriame židinį, įsipilame vyno, - pasakojo ji. - Stebime Braziūkų rūkus arba stirną, ateinančią prie namų”.
“Žmogus kaime pailsi. Gamtoje jis tampa ramesnis, tikresnis”, - kalbėjo užmiesčio namo šeimininkė.
Išbarė už darbą sekmadieniais
Braziūkų Tečer ir jos šeimos namą kaime žino visi. Pradedant vaikais, kurie įleidžiami į išlikusią buvusios mokyklos sporto salę pažaisti krepšinio, baigiant kaimo vyrais, ateinančiais pasiskolinti pinigų “vyriškam reikalui”.
“Kelios Braziūkų moterys yra mūsų bibliotekos lankytojos, - pasakojo R.Teišerskis. - Ką jos skaito? Na, rimtas knygas... Anądien viena išsinešė Vienuolio tomą”.
“Braziūkuose niekas niekada mūsų neapvogė, nepadarė ko nors blogo, - kalbėjo D.Teišerskytė. - Piktą žodį girdėjome tik iš klebono”.
“Labai sunkiai sirgo mano anūkėlė, - pasakojo ji. - Nesu davatka, bet kažkaip panorau, kad visi nueitume į Braziūkų bažnyčią pasimelsti. Surinkau visą šeimą ir sakau: einam. Dėl mūsų mergaitės”.
“Sustojome visi bažnyčios kamputyje, - prisiminė D.Teišerskytė, - ir čia klebonas iš sakyklos pradėjo raginti parapijiečius nebalsuoti už tą, kuri gyvena mokykloje ir sekmadieniais dirba”.
“Vėliau susitikusi klebono paklausiau: tai kada man dirbti, jei turiu pusantros laisvos dienos? - pasakojo Seimo narė. - O tada, po to pamokslo, išėjau iš bažnyčios ir apsiverkiau”.
“Nuo to laiko, - sako ji, - į tą bažnyčią nė kojos nekėliau”.
