„Maksimalus greitis, drąsus, beatodairiškas gyvenimas – tai buvo gyvenimo esencija, kurią reikia vartoti lašais. Mes buvome kolegės, ji pageidavo, kad ją lankyčiau ligoninėje. Bet mes esame nuo labai seniai pažįstamos, pavyzdžiui, ji manęs nepriėmė į „Ratilio“, – šypsojosi Edita. – Kai lankiausi pas ją ligoninėje, ji nelabai galėjo kalbėti, nes jai buvo įdėta tracheostoma. Pavyzdžiui, aš jai rodžiau, kas žydi. Sakau, ar supranti, kad jau du mėnesius esi čia? Ji sakė, kad supranta. Žinote, koks buvo paskutinis žodis, kurį ji man pasakė? Pi****. Aš pagalvojau, kad gyvens, bet kai paskambino brolis – tai ką, visi ten būsim. Šiaip labai gaila, galvojau, kad ji išsikapstys. Bet matot, labai klastinga liga, kitas dalykas – tai tie inkstai užsiveda, tai atsisako, tai plaučiai užsiveda, tai atsisako. Nuodas buvo toks baisus, kad gydytojai negalėjo nieko padaryti. Išsivystė sepsis ir viskas. Taip jau būna. Bet joje, man panašu, buvo noras gyventi. Ir galvojau, kad jeigu Zitka nori, turėtų gyventi. Ne taip buvo lemta.“
Pasak E. Mildažytės, Zita buvo sąmoninga kone iki paskutinės minutės. Net gulėdama intensyvios terapijos skyriuje domėjosi apie savo darbovietę.
„Aš tada nebuvau, bet vos ji atgavo sąmonę, pirmas klausimas buvo – ar jau išrinko? Suprask, direktorę. Ji buvo sociali, orientavosi. Kadangi ji nekalbėjo, buvo sunku suprasti, kaip ji tiksliai ką vertino, bet suprato ji. Pavyzdžiui, ji liepė nusifotografuoti su geriausia slaugių komanda, sakė, šitos pačios geriausios. Visaip rodė mums, kad turime joms parodyti dėmesį, – su ašaromis akyse šypsojosi Edita. – Intensyvios terapijos skyriuje ją prižiūrėjo kaip karalienę, negalėjai ten landžioti, kada panorėjęs. Ko labiausiai trūks? Zitos. Yra tokių žmonių, kurie yra nepakartojami. Ji yra sprogstamasis užtaisas, aišku, ji labai nelengva. Manote, kad aš jos nebijodavau? Aišku, kad bijodavau. Manote, ji ant manęs nerėkdavo? Būdavo, matau, skambina Zita ir galvodavau – kelti ar nekelti? Labai šviesus, teisingų vertybių žmogus, daug padaręs Lietuvai. Ji mylėjo žmones, žmonės mylėjo ją. Gedi visa Lietuva.“
Atsisveikinimas su Z. Kelmickaite vyksta Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje (šv. Jonų g. 12) gegužės 29 d. (pirmadienį), nuo 16 val. iki 21 val. ir gegužės 30 d. (antradienį), nuo 9 iki 10.30 val.
Aplink urną su Zitos Kelmickaitės palaikais padėtas baltų ir raudonų rožių vainikas, salėje skamba jautri smuiko muzika. Atsisveikinti su muzikologe ateina artimieji, kolegos ir bičiuliai. Prie Šv. Jonų bažnyčios buvo galima pastebėti Veroniką Povilionienę, Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, Editą Mildažytę, Algirdą Kaušpėdą ir kitus.
Gegužės 29 d., 18 val. šv. Jonų bažnyčioje kunigas Antanas Saulaitis SJ aukojo mišias už a.a. Z. Kelmickaitę.
Urna bus išnešama 10.30 val. antradienį, laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Apie netektį LTR.lt patvirtino Z. Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas. Z. Kelmickaitė mirė šeštadienį, 8 val. ryte. Kaip teigiama, jos gyvybė užgeso ligoninėje.
Ilgametė televizijos laidų vedėja kurį laiką buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau.
