– Daug kas išgirdęs jūsų vardą prisimena tėvą Arkadijų. Ar labai pasikeitė „Satirikon“, kai iš tėvo perėmėte vadovavimą jam?
– Pasikeitė kardinaliai. Iki tėvo mirties tai buvo estradinis teatras, nes tėvas buvo daugiau estrados, o ne teatro artistas, didis artistas. Aš iš „Satirikon“ sukūriau dramos teatrą, kuris neturi nieko bendro su estrada, satyra. Mes statome klasikinius kūrinius.
Teatro vardas man taip pat nekelia asociacijų su satyra. Niekas nežino, ką jis iš tikrųjų reiškia, ar reiškia. Ir man tai patinka. Tai ne satyros teatras – tai teatras „Satirikon“. Šiandien mes patvirtinsime savo, kaip vieno rimčiausių Rusijos teatrų, vardą parodydami sudėtingą, bet įstabų spektaklį.
– Kodėl su savo teatru taip retai lankotės Lietuvoje? Rusijoje juk beveik neįmanoma patekti į jūsų teatro spektaklius. Ar bijote, jog publika gali nesuprasti jūsų meno?
– Ne, nebijau. Publikai nereikia nieko suprasti. Teatrą, spektaklį reikia jausti. Logika ir protas čia neišgelbės. Arba jauti, arba ne.
Lietuvoje esu jau trečią kartą. Pirmą kartą buvau dar su tėvu. Čia lankomės retai, nes ne viskas nuo mūsų priklauso. Apskritai nesame keliaujantis teatras dėl techninių priežasčių. Kiekvieną kartą spektaklis turi būti parodytas toks, koks yra, o tam reikia vežiotis visas milžiniškas, tik mūsų teatrui pritaikytas dekoracijas.
Nemeluosiu, mums svarbi ir komercinė sėkmė. Maskvoje bilietų kainos į mūsų spektaklius didelės, o žmonių netrūksta. Jei tokios bilietų kainos būtų Lietuvoje, niekas neateitų, nes šioje šalyje tai būtų neįprasta. Todėl didžiausia komercinė sėkmė mus lydi Maskvoje, kur daugiausia ir dirbame.
– Esate matęs daug lietuvių režisierių spektaklių? Kaip juos vertinate?
– Taip, mačiau ne vieną. Lietuvos teatras – aukščiausio lygio. Štai ir dabar Rimo Tumino „Vyšnių sodą“ prisimenu kaip vieną nuostabiausių mano matytų spektaklių. Mano galva, jūsų trijulė – R.Tuminas, E.Nekrošius, O.Koršunovas – vieni geriausių režisierių Europoje. Norėčiau pamatyti daugiau jų spektaklių. Kiek galiu seku jūsų teatrų naujienas.
Savo filme jums filmuotis siūlė pats Stevenas Spielbergas, bet atsisakėte. Kodėl?
– Atsisakiau ne vieno garsaus režisieriaus pasiūlymo. Kinas ne man. Jei pradedu repetuoti spektaklį su R.Kozaku, negaliu visko mesti ir pulti daryti tai, kas man patinka mažiau nei teatras. O kai kurie siūlymai buvo išties įspūdingi. Tačiau nesivaikau šlovės, didžių vaidmenų. Darau tai, kas mane domina, kuo gyvenu, ir nežadu to keisti į jokius pasiūlymus. Aš ir taip mėgaujuosi savo sėkme.
56 m. Konstantinas Raikinas – Rusijos Federacijos liaudies artistas, Rusijos valstybinės premijos laureatas. Jo tėvas – žinomas estrados aktorius Arkadijus Raikinas. 1971 m. Maskvoje K.Raikinas baigė teatro mokyklą ir pradėjo vaidinti teatre „Sovremennik“, kur sukūrė 38 vaidmenis.
1981 m. perėjo į tėvo vadovaujamą Valstybinį miniatiūrų teatrą (vėliau „Satirikon“) Leningrade.
1987 m. mirus tėvui ėmė vadovauti teatrui „Satirikon“, kuriame stato ir vaidina iki šiol.
Per visą aktoriaus ir režisieriaus karjerą K.Raikinas gavo daugybę apdovanojimų. Jis – vienas žymiausių Rusijos artistų.
