Įrašu, patalpintu instagrame, Monique sutiko pasidalinti ir su Delfi.
„Istorija, kurią iki šiol buvo nepatogu pasakoti. Prieš 7 metus, per Valentino dieną laimėjau „X faktorių“. Tiek laiko jau praėjo, kad galiu atsisukti atgal ir pažiūrėti ar tai, ką šiandien turiu, yra tai, apie ką ir svajojau.
Labiausiai norėčiau, kad šį mano tekstą perskaitytų žmonės, palaikę mane nuo pradžių, bet eigoje mane pametę. Aš irgi pamečiau save.
Žiūriu dabar į video ar foto iš anksčiau ir man širdį veria, cringinu vietom. Čia panašiai būna, kai žiūri savo nuotraukas iš mokyklos laikų, kai buvai emo tik todėl, kad patinkantis klasiokas klausėsi „My chemical romance“. Arba nusidažei sruogeles, nes kiečiausia mergina mokykloj tokias turėjo. Ten nebuvai savimi, tai už tai ir reaguoji prisimerkęs ir ištempęs lūpas į šonus.
Kai prasidėjo mano karjera, buvau vaikas (tuo metu man taip neatrodė). Padariau nemažai dalykų, kurių daryti nebūtų sutikusi Monika prieš „X faktorių“. Bet pamažu pradėjo vykti kažkoks skilimas į dvi dalis. Į dvi Monikas, iš kurių viena same old same – ar prie klepo rašanti dainas, ar susitinkanti su žmonėmis, kurie man po to sako: „o, geras, tu faina, galvojau būsi pasikėlusi žvaigždė“. Nu jėga.
O kita Monika – konstruojama asmenybė viešumai. Kažkas kitas visą tą laiką dalyvavo tuose susitikimuose, inerviu, filmavimuose ir t.t. Net nepastebėjau, kaip tai įvyko, o pastebėjus buvo labai sunku sustabdyti traukinį. Labai daug pasakytų dalykų, išleistų dainų ir klipų, padarytų sprendimų net ir asmeniniame gyvenime, kuriuose nebuvo manęs.
Not to sound dramatic, nes gyvenimas buvo geras. Tiesiog nebuvo mano. Didžiąją laiko dalį gyvenau kažkieno mintimis, darbais, kūryba. Dažniau jausdavausi įrankis, nei kūrėja. Ir leidau sau taip jaustis, nes norėjau būti reikalinga. Ir kažkodėl buvau įsitikinusi, kad aš tokia, kokia esu – su savo mintimis, žodžiais, dainomis – reikalinga nebūsiu. „Kiti žino geriau už mane“ – galvojau. Tai ir dariau, ką patarė daryti – o tai rinko peržiūras, uždirbo pinigus ir palaikė tą sukurtą nepasiekiamos divos įvaizdį.
Lūžis įvyko maždaug per „Euroviziją“. Man tai buvo kankinanti patirtis – iki šiol nusipurtau, kai manęs klausia, ar dar dalyvausiu. Ir niekuo dėtas pats konkursas, o kas ir kaip vyko ruošiant pasirodymą ir kas vyko po jo. Tiesa, daina „Make me human“ buvo puiki. Labai atitiko tą būseną, kurioje buvau.
Bet užėmus garbingą antrąją vietą atsidusau. Iš palengvėjimo, kad nereikės važiuoti. Pasidarė taip nebepakeliama gyventi ne savo odoje, kad galvojau, jog viską mesiu. Nes prisiekiu, kažkuriuo karjeros momentu atrodė, kad vienintelis dalykas, kuris buvo mano – tai tik prakaitas, bėgantis koncerte iš po peruko. Bet nemečiau. Kada nors papasakosiu daugiau, bet dabar man rūpi ateitis.
Po 7 metų jau esu nepriklausoma atlikėja ir kiekvienas sprendimas – geras ar blogas – yra ir bus tos Monikos iš „X faktoriaus“. Aš ir esu ji. Bent jau po truputį grįžtu į save. Išoriškai tai matosi iš susigražintų garbanotų plaukų, o vidumi – išgirsit šiais metais. Nuotraukoje stoviu savo naujoj ir pirmoj studijoj, kur ką tik išdžiuvo baltai nudažytos sienos. Metafora iškart galvoj sukasi – čia mano baltas popieriaus lapas. Noriu iš naujo save parašyti.
Deadline'o sau nedaviau, nes nebenoriu skubėti. Noriu jį paleisti į pasaulį tada, kai pajausiu, kad tai geriausiai mane atspindintis kūrinys. O labiausiai laukiu surengti jo pristatymo koncertą, kada sutiksiu jus, o jūs – mane. Bet tą MANE“, – nuoširdžia išpažintimi pasidalijo Monique.
