Sausio 6 dieną Žemaitijoje į gedulo namus žmonės, panorusieji paskutinį kartą atsisveikinti su atlikėju ir atiduoti pagarbą jo netekusiai šeimai, ėmė rinktis nuo pat ryto. Tai buvo jau antroji šermenų diena.
Balta velionio urna salėje stovėjo paskendusi baltuose žieduose, šalia – liepsnojančios žvakės, atneštos gėlės, D. Čižausko nuotrauka. Susirinkusieji dainininko gyvenimo akimirkas atsiminė žiūrėdami fotografijų skaidres, skambėjo lyrinės ir linksmesnės muzikanto dainos.
Atsisveikinti su velioniu buvo galima gedulo namuose „Žemaitijos gralis“ Plungėje.
Penktadienį nuo 13 val. prasidėjo urnos išlydėjimas į Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Kieme išsirikiavo ne tik patys artimiausi dainininko žmonės, bet ir gerbėjai, kurie ėmė plūsti prie gedulo namų. Daugiau apie tai galite skaityti paspaudę čia.
Prieš urnai paliekant gedulo namus, artimieji ir kolegos, savo rankose laikę baltus rožių žiedus, sukalbėjo maldą, fone girdėjosi giedojimas. Atlikėjo palaikams pasiekus katafalką, apeigas vedęs kunigas informavo, kad atėjo laikas paskutinei velionio kelionei – į bažnyčią.
Susirinkusieji neslėpė emocijų, braukė ašaras. Netrukus visi automobiliais patraukė link maldos namų, kur buvo numatytos mišios. Gerbėjų minia kurį laiką dar nesiskirstė, eismą prižiūrėjo ir policija.
Po mišių visi patraukė į Jovaišiškės kaimo kapines, iki kurių visą koloną atlydėjo tie patys pareigūnų automobiliai.
Prie šeimos kapo išsirikiavę susirinkusieji dar kartą velionį pagerbė malda ir šviesiomis mintimis. Bene jautriausią akimirką, kai urna buvo nuleidžiama žemėn, daugelį apėmė graudulys.
Sugiedojus kelias giesmes buvo paprašyta atsiminti D. Čižauską ir jo kūrybą. Artimą bičiulį lemtingą akimirką pagerbti panoro Arūnas Valinskas. Žinomas vyras pasakojo, kad Plungės bažnyčioje per savo gyvenimą buvo du kartus. Pirmasis vizitas įvyko per Donato vestuves, o antrasis, deja, per jo laidotuves.
Susirinkusiems pranešta ir svarbi žinia – balandžio 1 dieną planuojamas rengti D. Čižausko garbei skirtas koncertas. Muzikanto dainas atliks jo kolegos, o visi per renginį surinkti pinigai bus skirti jo žmonai ir dukrai.
Netrukus D. Čižausko amžinojo poilsio vieta paskendo žvakių šviesoje ir baltų gėlių jūroje...
Laidotuvių akimirkos:
Laidotuvių dieną į atsisveikinimą atvyko Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, Natalija Bunkė ir Edgaras Eidėjus, Liepa Mondeikaitė-Norkevičienė ir Evaldas Norkevičius, Inga Valinskienė ir Arūnas Valinskas, Gintautas Kirkila-Klarkas, Algirdas Radzevičius ir Milisandra Kvaraciejūtė-Radzevičienė, Violeta Tarasovienė ir Vilius Tarasovas, Linas Vaitkevičius, Simona Nainė ir Jonas Nainys, Ovidijus Petrauskas bei kt.
Atėję pagerbti D. Čižausko atminimo paisė artimųjų prašymo ir su savimi nesinešė didelių vainikų – apsiribojo kukliais baltais gėlių žiedais.
Sausio 6-osios atsisveikinimas:
Atsisveikinti su draugu atvykę I. ir A. Valinskai su Delfi sutiko pasidalinti brangiais atsiminimais.
„Žinote, aš noriu saugoti tik pačius šviesiausius ir gražiausius prisiminimus. Tiesą sakant, kitokių ir nebuvo. Tai buvo smagus darbas ir dar smagesnis laisvalaikio praleidimas, mūsų bendros atostogos.
Žinoma, kad tai yra tragedija, kuri yra beviltiška. Bet norisi tik palinkėti. Šiandien jau norisi palinkėti jo artimiesiems stiprybės ir labai daug bei saugoti viską, kas buvo šviesu. Dainuoti jo dainą, kurią turiu ir ją tikrai dainuosiu dar ne kartą gyvenime. Norisi, kad jis būtų prisimintas taip, kaip norėtųsi ir kuo šviesiau“, – kalbėjo I. Valinskienė.
A. Valinskas taip pat turėjo gražių žodžių. „Tai buvo žmogus, kuris nesuderinamas su mirtimi. Jis pats buvo kaip gyvenimas. Kai išeina tokio amžiaus žmogus, tai atrodo nei pateisinama, nei suvokiama. Labai gaila“, – graudinosi pašnekovas.
Pasiteiravus, ar bėgant metams jis pastebėjo kokių nors pokyčių D. Čižausko asmenybėje, A. Valinskas tikino, kad atlikėjas nesikeitė.
„Jis nesikeitė. Jis koks buvo nuo „Lietuvos balso“ toks šviesus, tuščias baltas lapas, toks ir liko, jis pats save ir kūrė tokį. Tai buvo žmogus, kuris visą erdvę užpildydavo savimi ir gyvenimu. O gyvenimas pasirinko kitaip...“ – jautriai savo mintį užbaigė jis.
Atsiminimų turėjo ir „Patrulis“ A. Radzevičius.
„Nemanau, kad esu išskirtinis, jei skaičiuotume su juo kartu praleistą laiką ir lygintume su kolegomis. Buvome draugai, pasiskambindavome, bet iš tiesų viskas taip prabėgomis gaudavosi, dabar turbūt reiktų kalbėti apie visą jo gyvenimą, kad visas gyvenimas buvo smagus susitikimas su Donatu. Visa pažintis.
Sunku ką ir kalbėti, daug kas apkalbėta, daug kas ką sakė... Tiesiog neteko šeima brolio, vyro, tėvo, sūnaus, kažkas – gero draugo. Klausytojai neteko puikaus, unikalaus talento. Nežinia, kiek jis dar galėjo tokių dainų sukurti, kurios būtų įsirėžusios šimtmečiams į mūsų muzikos istoriją. Gaila, skaudu“, – sakė kolega.
Grupės „Balius“ narys G. Kirkila-Klarkas taip pat tikino, kad Donatas buvo šviesus žmogus.
„Aš nelabai gerai jį pažinojau, žinojau tik iš bendrų renginių, kai ar mes po jų, ar jie po mūsų pasirodydavo... Žmogus buvo linksmas, kūrybingas, gaila, kad taip vyksta. Jie turėtų mus laidoti, ne mes juos. Paskutinį kartą jį mačiau, turbūt, vasarą, prasilenkdavome scenoje, pasisveikindavome. Nebuvome labai artimi draugai“, - prisiminimais dalijosi jis.
Vieni pirmųjų į šermenis laidotuvių dieną atvykę I. ir Ž. Žvaguliai su D. Čižausku artimai bičiuliavosi iki pat šių dienų. Jų prisiminimus galite išgirsti ir vaizdo įraše, esančiame šio straipsnio viršuje.
„Jis buvo muzikinis vaikas. Paskutinį kartą, koncertuodami kartu Šiaulių arenoje, vienas kitam linkėjome gerų Kalėdų. Dar ir per Kalėdas susirašėme, pasiskambinome, pasveikinome vieni kitus. Mes bendraudavome. Jis visada atsiųsdavo dainas pasižiūrėti, ką jis naujo padarė. Iš muzikinės pusės mes labai daug bendravome, ir šeimomis bendravome“, – pasakojo Ž. Žvagulis.
Savo vyrui antrino ir I. Starošaitė. „Ir šiaip buvo daug gražių akimirkų. Buvo ir jų vestuvės, ir pasiplaukiojimai laivu. Jis buvo labai smagus, mylintis gyvenimą ir toks talentingas, kad mažai kas per tokį trumpą laiką būtų sugebėjęs sukurti tiek daug ir tokią išliekamąją vertę turinčių dainų, tekstų. Ir kuo toliau, tuo labiau jie gilesni buvo. Nuostabus žmogus“, – tikino ji.
Dainininko gedi didžiulis būrys žmonių, tarp kurių – ir žmona, ir judviejų dukra. Be artimųjų į atsisveikinimą sausio 5-ąją skubėjo ir D. Čižausko kolegos bei bičiuliai.
Balta velionio urna salėje stovėjo paskendusi baltuose žieduose, šalia – liepsnojančios žvakės, atneštos gėlės, D. Čižausko nuotrauka. Susirinkusieji dainininko gyvenimo akimirkas atsiminė žiūrėdami fotografijų skaidres, skambėjo lyrinės ir linksmesnės muzikanto dainos.
Be šeimos ir giminaičių vienas pirmųjų atvyko dainininkas Rytis Cicinas. Slogią dieną atlikėjas susilaikė nuo komentarų žiniasklaidai ir nuskubėjo tiesiai į salę.
Netrukus ėmė rinktis ir didesnis žinomų žmonių būrys. Su artimu bičiuliu panoro atsisveikinti kolega Karolis Akulavičius, seserys Irūna ir Ineta Puzaraitės, komikai Mantas Stonkus bei Mantas Katleris, renginių vedėjas Remigijus Žiogas, dainininkai Juozas Butnorius, Sandra Žutautienė, Viktoras Vaikšnoras ir kt. Visi jie paisė artimųjų noro nenešti didelių vainikų ir D. Čižauską pagerbė kukliais baltais gėlių žiedais.
Delfi kalbinta I. Puzaraitė neslėpė, kad ši netektis jai yra labai skaudi.
„Donatas buvo žmogus, kuriam aš patikėjau savo svarbiausią gyvenimo įvykį, tai – mano ir mano vyro vestuvės. Jis buvo mūsų visos šventės vadas. Sakiau, kad daugiau niekam kitam, tik jam patikėsiu mūsų šventę.
Prisiminsiu jį tik pačiais gražiausiais atsiminimais. Labai gaila ir labai sunku šnekėti, nes viskas labai netikėta. Paskutinį kartą Donatą mačiau gruodžio 10 dieną. Mes tiek ilgai abu kalbėjome apie bendrus planus, apie tai, kad dar kartu sudainuosime. Bet mes dar dainuosime“, – liūdnai šyptelėjo ji.
Paskutinį susitikimą su scenos partneriu atsiminė ir jo bičiulis, bendros grupės narys K. Akulavičius. Atlikėjas, kalbėdamas su žurnalistais, nesutramdė ašarų.
„Jis [susitikimas] buvo per Naujus Metus. Mes turėjome nuostabų koncertą. Atsimenu, kaip šiandien, mes taip stipriai apsikabinome... Sakau, Donatai, pailsėk. Grįžkime, pailsėkime, nes laukia nuostabus turas, kurį labai planavome ir laukėme, iš tikrųjų. Jis atsakė, kad, taip, išjungs telefoną, pailsės, apkabins šeimą, pabus ramiai namuose ir kibsime į naujus darbus. Tokie buvo mano paskutiniai žodžiai.
Labai gaila. Gaila tikrai. Jis buvo išskirtinė, stipri asmenybė. Jo tekstai, manau, kiekvienas pasiklausęs sutiks, kad jie buvo be galo stiprūs, nebuvo banalūs. Tas jo talentas... Norisi jį prisiminti tik geruoju. Pasimelskite visi už jo šeimą, kad jie išliktų stiprūs šią sunkią akimirką“, – jautriai kalbėjo jis.
Sunkią minutę komentaru pasidalijo ir J. Butnorius.
„Donatą aš prisimenu tik šviesiai. Visą laiką jis būdavo nuotaikoje, visą laiką būdavo energingas, entuziastingas ir visada su visais norėdavo bendrauti, ieškodavo draugų. Šiandien salėje girdžiu jo dainas ir dabar galiu pasakyti, kad man teko garbė būti šalia jo, kai jis kūrė „Man nereikia debesų“. Dabar šioje dainoje labai daug girdžiu tai, dėl ko visa tai, ko gero, ir įvyko. Beprotiškai skaudu yra, nes tai yra bičiulis. Mes gal ir nebuvome labai geri draugai, bet ryšį turėjome. Manau, mes visi, kurie yra visame šitame reikale, turėjome didelį ryšį.
Mes matėmės gruodžio 9 dieną. Tądien mes kaip tik koncertavome arenoje Šiauliuose. Tai buvo tikrai entuziastingas, pilnas energijos. Tą patį vakarą mes koncertavome čia šalia – Plungėje. Taip pat sutikau ir jo žmoną koncerte. Tokia ta paskutinė diena. Labai simbolinis dalykas, kad tą pačią dieną mes su kolega būtent susitikome ir su juo, buvome nuvykę iki jo namų, matėmės ir su jo žmona. Dar nelabai pavyksta suprasti, kas iš tikrųjų įvyko.
Donatą pažinau nuo tada, kai jis atėjo į mūsų „Zuzi records“ šeimą. Bijau sumeluoti, bet tai turbūt yra 7 metai atgal. Nuo to laiko ir buvome pažįstami. Jis per šį laiką keitėsi, augo, skrido... Atrodė, kad jis tikrai savo rogėse, bet, pasirodo, jis norėjo tik dainuoti, o tų visų debesų jam nelabai reikėjo“, – pasakojo grupės „Patruliai“ narys.
I. Puzaraitė su Delfi pasidalijo, kad su D. Čižausku bendravo ne tik darbiniais klausimais, bet ir laiką leisdavo su šeimomis.
„Mano visi prisiminimai, susiję su Donatu, yra labai šviesūs. Mes kartu turėjome labai daug bendrų darbų, kartu dirbome, bendravome šeimomis ir neturiu nė vieno liūdno atsiminimo.
Mums nereikėjo matytis, kad bendrautume. Mes nuolat palaikėme ryšį, visada susiskambindavome, susirašydavome. Kiekviena nauja Donato daina, prieš jai išeinant, būdavo atsiųsta paklausyti, paklausti nuomonės... Man labai sunku kalbėti, – kylančio graudulio neslėpė Ineta. – Jis buvo menininkas. Donatas buvo menininkas. Jis – labai stipri asmenybė, visada buvo labai linksmas, labai teigiamas, pozityvus, dėl to su juo ir būdavo smagu būti ir aš nemanau, kad kas nors apie jį gali pasakyti kažkaip kitaip. Toks jis ir buvo. Jei mes bendravome ir darbe, ir šeimomis, vadinasi, tai buvo toks žmogus, su kuriuo norisi būti kartu.“
Ketvirtadienį velionį pagerbė ir R. Žiogas. Žinomas renginių vedėjas antrino, kad Donatas visada buvo teigiamas.
„Visada teigiamas. Žemaitis. Žemaitiškai nusikeikdavo, žemaitiškai pakalbėdavome. Net keista, nes visada ir pasitikdavo, ir išlydėdavo su šypsena. Paskutinį kartą buvome susitikę gruodžio 9 dieną, skambinomės pasikalbėti prieš Kalėdas dėl renginių, jokių užuominų nebuvo, kad kažkas gali nutikti. Keista. Yra keista. Atvažiavome drauge su Gintaru Bendžiumi iš Klaipėdos, visą kelią kalbėjomės, kad tai yra nesuvokiama, nesuprantame, nežinome, kas dėjosi. Visada žmogus buvo su šypsena“, – kartojo jis.
Remigijus ir Donatas drauge darbavosi kelerius metus ir per visą šį laiką, pasak pašnekovo, atlikėjas buvo itin pareigingas, niekada nesukeldavo bėdų, priešingai – jas išspręsdavo ir mokėdavo nuraminti kitus.
„Jis buvo atsakingas ir kaip žemaitis atsipūtęs. Atvažiuodavo su šypsena, sakydavo, Žiogai, turime kitą koncertą, truputį vėluosime, o aš iškart imdavau nervintis, bet jis ramindavo, sakydavo, kad viskas bus gerai, pamatysi. Ir visą laiką būdavo gerai. Visą laiką. Sunku dabar apie tai kalbėti ir išsamiau papasakoti apie visas šias situacijas. Turėjau eiti į koncertą sausio 8 dieną Klaipėdoje...“ – nutilo renginių vedėjas.
Paliekant gedulo namus, trumpu komentaru sutiko pasidalinti ir komikų duetas M. Stonkus bei M. Katleris.
M. Stonkus neslėpė, kad žinomi žmonės iš tiesų su savimi gyvenime nešasi ne tik privilegijas, bet ir visuomenės spaudimą. Viešumas, pasak aktoriaus, neretai ne padeda, o kaip tik purvina kasdienybę.
„Aš nelabai ką galiu pakomentuoti iš pagarbos šeimai. <...> Aš kalbu ne apie žiniasklaidą, jūs – dirbate savo darbą. Turiu omenyje viešumą ir tai, kas į jį susideda, nes yra ir daugiau dedamųjų. Pavyzdžiui, yra žmonės, kurie mėgsta visus tuos viešus dalykus“, – kalbėjo jis.
Šalia stovėjęs M. Katleris panoro pasisakyti apie patį Donatą. Pasak komiko, jis buvo neeilinė asmenybė.
„Tai buvo labai altruistiškas žmogus. Nebuvome mes geriausi draugai, bet tiek, kiek buvome susitikę, jis man paliko didelį įspūdį. Tai – didelis praradimas. Tie, kurie skaitys šį straipsnį, palinkėsiu stiprybės. Jos reikia, kai būtina pratempti tam tikrus gyvenimo etapus. Pasirūpinkite savimi ir aplinkiniais“, – linkėjo pašnekovas.
Jam antrino ir kolega. „Tegul šis straipsnis įkvepia žmones apkabinti savo artimą, savo brolį, sesę, vyrą, vaiką ir džiaugtis kiekviena diena tol, kol mes esame čia“, – pridūrė M. Stonkus.
Nuotraukų galerijoje – sausio 5-osios atsisveikinimas:
Žinia apie D. Čižausko mirtį pasiekė pirmadienio popietę. Apie netikėtą jo išėjimą pranešta socialiniuose tinkluose. Skaudžią žinią Delfi patvirtino ir jo kolega K. Akulavičius.
„Noriu pranešti labai liūdną žinią. Mus paliko talentingas, nuostabus tėtis, vyras, mano kolega Donatas Čižauskas... Išliksi mano atmintyje kaip talentingas kūrėjas ir dainininkas. Tavo dainos išliks mūsų visų širdyse. Ilsėkis ramybėje, mano mielas Drauge“, – socialiniuose tinkluose žinute pasidalijo grupės „2 Donatai“ narys.
D. Čižauskas buvo vienas iš populiarios grupės „2 Donatai” narių. Atlikėjas išgarsėjo sudalyvavęs projekte „Lietuvos balsas“ 2013-iais metais.
2016 metais D. Čižauskas susituokė su mylimąja Ieva, vestuvėse dalyvavo būrys garsenybių, o poros meilės liudininkais tapo I. ir A. Valinskai, su kuriais atlikėjas bičiuliavosi iki šių dienų.
Šie metai grupei turėjo būti lemtingi, jie planavo važinėti po Lietuvą su nauju muzikiniu turu, laukė ir didysis koncertas „Žalgirio“ arenoje. Deja, gerbėjai to nebesulauks...
Negana to, Donatas buvo vertinamas ir asmeniškai. Jo kūryba neprasprūdo pro akis lietuviškos muzikos šventės „Aukso Lašas 2022” organizatoriams. Sausį įvyksiančiuose apdovanojimuose D. Čižauskui skirta garbinga nominacija. Kategorijoje „Metų dainų tekstų autorius“ jis varžosi su Inga Jankauskaite, Edgaru Lubiu ir Edgaru Koldaru.
Šios nominacijos nugalėtojas ir visi kiti laureatai paaiškės šių metų sausio 12-ąją dieną.
