„Tu išėjai „gražiausiu“ metų laiku – tarpušventy. Kokia simbolika... Kai vakar bučiavau Tavo šaltą kaktą ir rankas, galvojau, kad sustos širdis. Iš skausmo, apmaudo ir beviltybės. Jei dabar mudvi kalbėtumėm, beveik žinau, ką sakytum: „nustok, PRAVAŽIAVOM, gyvenk toliau, dar susitiksim gi“. Dar šypsotumeis ir sakytum, kad nekreipčiau dėmesio į šitą viešą gailestingumo ir meilės aktą Tau. Kartotum, juk mes žinom, kaip mūsuose Lietuvoje būna. Kaip ta didelė jėga, vardu „dauguma“, įsimyli mirusius.
Mudviejų draugystė buvo visokia: graži, skaudi, su tylos pertraukėlėm, blaiva, girta, švelni ir aštri, o svarbiausia – ji buvo tikra. Kelios dienos galvoju, ar ko gailiuosi. Gailiuosi tik vieno – kad šioje žemėje mudvi nebeturim ateities kartu. Gailiuosi, kad nebesijuoksim, nebesiginčysim, nebegaminsim, nebekvailiosim, nebeisim į teatrą ir į „In vino“.
Neturiu teisės liūdėti, nes, kaip ir visi Tavo draugai – esu privilegijuota net kelių dešimtmečių kartu. Esu laiminga su Tavo dovanomis – Tavo receptais ir pamokomis virtuvėje – mes visuomet norėjome ir mokėjome gyventi skaniai. Kai dėkodavau dar už vieną receptą ir vadindavau jį palikimu – Tu kažkada pasakei: „Mudvi juk žinome, kad būsiu pirma“. Buvai teisi, o ir pirma buvai ne tik čia. Visi kalba apie Tavo pasiekimus, o man širdis plyšta dėl išėjusios draugės, dukros, mamos. Dėl žmogaus, kuris visuomet gebėjo sujudinti dumblą ir pravalyti užakusius krantus. Buvai, esi ir būsi mūsų vulkanas.
O man mudvi visuomet liksime tomis dvidešimtmetėmis – juodąja ir baltąja Agnėmis, paryčiais, kažkur prie jūros, garsiai plėšiančiomis Jurgos „Nebijok“: „Mes su Tavim turim naktį drąsos, įsiklausyt į kalbą tamsos, lipt stogais ir žiūrėti žemyn, kas brangu – nebijok apkabint.“ Turėjome daug drąsių naktų, aukštų stogų, gilių bedugnių ir karštų apsikabinimų. Ačiū Tau, Agnele. Buvo nuostabus laikas kartu. Iki kitų pasivaikščiojimų stogais. O dabar Tave jausime Leone. Pažadu jo ir Tavo mamos neapleisti“, – jautriai savo įrašą užbaigė ji.
