59-erių metų amžiaus I. Dapkūnaitė iki vasario mėnesio prasidėjusio karo buvo gliaudžiai susijusi su Rusija: vaidino filmuose, televizijos serialuose, buvo Rusijos pramogų pasaulio dalis. Ten ją meiliai vadino „mūsų užsieniete“, skelbia bublik.delfi.ee. Pirmosiomis karo dienomis moteris išvyko į Briuselį ir prisipažino, kad išvažiuoti turėjo iš karto po Krymo aneksijos 2014 m. „Aš padariau klaidą ir jokių pateisinimų sau neturiu“, – šių metų pavasarį pareiškė aktorė, davusi labai išpopuliarėjusį interviu Lietuvos nacionaliniam radijui.
Su Lembitu Ulfsaku, Bradu Pittu, Tomu Cruise’u bei Vladimirą Putiną palaikančiomis Rusijos žvaigždėmis Vladimiru Maškovu ir Nikita Michalkovu vaidinusi I. Dapkūnaitė šį pavasarį Rygoje pasirodė scenoje su Johnu Malkovichiumi – spektaklyje „Medvilnės laikų vienatvėje“, o rugsėjo mėnesio pabaigoje atvyks į Taliną, kad surengtų spektaklį „Sveiki sulaukę“. Anot I. Dapkūnaitės, tai asmeniškiausias spektaklis, kuriame jai teko vaidinti.
– Ingeborga, rugsėjį į Taliną atsivešite solinį spektaklį „Sveiki sulaukę“. Kokie yra jūsų santykiai su Estija apskritai?
– Man labai patinka Estija. Labai. Ir ne tik todėl, kad žmonės nuolatos kalba apie tris Baltijos šalis, kad turime bendrą praeitį ir priklausome kažkokiai bendrai grupei. Esu vaidinusi Estijoje, turiu draugų. Man patinka Talinas. Paskutinį kartą jame lankiausi su mama ir teta, deja, tetos nebėra tarp mūsų. Jai ši kelionė buvo viena iš paskutinių. Oras pasitaikė nuostabus, viskas buvo tiesiog puiku. Vaikštinėjome po senamiestį, pajūriu. Talinas – labai jaukus miestas. Kai rugsėjį sugrįšiu, su malonumu dar kartą pasivaikščiosiu senamiesčiu. Taip pat norėčiau pasinaudoti galimybe ir susitikti su Estijos aktoriais, su kuriais teko dirbti.
– Apie ką pasakojame spektaklyje „Sveiki sulaukę“?
– Mano močiutė nugyveno 103-ejus metus. Gimė 1905 m., mirė 2008 m. Vis pagalvodavau, kad ji matė visą Lietuvos istoriją XX a. Taip pat susimąstydavau, kas aš tokia, kad kurčiau spektaklį apie šimtametę Lietuvos istoriją? Kai dėl pandemijos teatrai buvo uždaryti, turėjau labai daug laisvo laiko, todėl pradėjau samprotauti šiomis temomis ir kurti spektaklį su režisieriumi Sava Saveljovu.
Spektaklio pagrindas – ketverios Kalėdos, kurias gerai prisimenu. Nuo pat 1939-ųjų, kai mano močiutė, senelis, mama ir jos sesuo persikėlė gyventi į nuosavą namą Vilniuje, mūsų šeima visą laiką švęsdavo Kalėdas toje pačioje vietoje. Taigi, „Sveiki sulaukę“ yra šeimos istorija, kurios neįmanoma atskirti nuo Vilniaus istorijos. O Vilnius – tai miestas, pasižymintis labai įvairia, kartais itin tragiška istorija ir labai marga gyventojų įvairove.
Tai mano istorija, taip pat istorija apie prisiminimus ir atmintį. Prisiminimai gyvena mūsų galvose, jie keičiasi ir yra labai subjektyvūs. Todėl kiekvieną kartą, kai pasakoju šią istoriją, ji gali būti šiek tiek kitokia. Jeigu ją papasakotų kitas šeimos narys, tikriausiai ji nuskambėtų visiškai kitaip.
Daugelis mano artimųjų, išskyrus mamą, jau paliko šį pasaulį. Šį spektaklį sukūriau, kad ilgiau pabūčiau su žmonėmis, kuriuos myliu, ir parodyčiau jiems savo meilę.
– Ar jūsų vaikystė buvo laiminga?
– Labai. Ryškiausi vaikystės atsiminimai susiję su mano šeima. Ir būtent apie tai kalbu savo spektaklyje.
– Kad jau prakalbome apie vaikystę: kovo 7 d. instagrame paskelbėte atvirą laišką savo penkerių metų amžiaus sūnui, kuriame jam papasakojote apie karą Ukrainoje. Rašėte „Karui su Ukraina nėra paaiškinimo. Bomboms, mirtims, pabėgėliams, kančioms. Nugalėtojų nėra. Kare jų niekada nebūna. Tai ne tavo lego, iš naujo nesurinksi.“ Kodėl parašėte šį laišką?
– Prasidėjus karui, pasikeitė visas pasaulis. Kada nors mano sūnus paklaus, kas nutiko. Turėsiu jam papasakoti. Ši žinutė buvo parašyta ir paskelbta užvaldžius emocijoms. Galų gale būtent jam teks gyventi su šio karo padariniais. Mums visiems teks. Vis bandome šį pasaulį padaryti geresnį pagal savo galimybes. Jis irgi turi tai daryti arba bent jau stengtis.
Jis susidurs su karo padaryta žala, žala supančiai aplinkai, su įvairiais pavojais. Bet, žinoma, ir su daugeliu didžių dalykų – su technologiniu progresu ir kitais žmonijos pasiekimais. Žmonės – keisti sutvėrimai. Viena vertus, esame nuostabūs, protingi, kuriame įvairius dalykus, sukūrėme didžiulę civilizaciją, bet taip pat nežinome, kaip išsaugoti viską, ką sukūrėme. Keliame karus, griauname, žudome vienas kitą.
Viliuosi, kad mano sūnus supras, kad turi daryti pasaulį geresnį, o ne blogesnį.
– Jūsų karjera labai stipriai susijusi su Rusija. Iš Rusijos išvažiavote prasidėjus karui. Kaip pasikeitė jūsų profesinė sritis? Rusijoje turite ne tik daug gerbėjų, bet ir nemažai bičiulių ir kolegų.
– Taip, turiu draugų ir kolegų, žmonių, kurie mane myli ir kuriuos myliu aš. Šie santykiai niekaip nepasikeitė. Viskas liko taip, kaip buvo, nes jie – mano draugai. Neketinu dabar analizuoti to, kas vyksta. Rusijoje šiuo metu nedirbu. O Rygoje neseniai surengėme spektaklį pagal Bernardo Marie Kolteso pjesę „Medvilnės laukų vienatvėje“.
– Gegužės mėnesį kaip tik važiavau į Rygą pasižiūrėti spektaklio.
– Tikrai? Dabar leisimės į gastroles, kurių metu rodysime šį spektaklį.
– Kur gastroliuosite? Gal užsuksite į Taliną?
– Planuojame vykti į Atėnus. Greičiausia pradėsime žiemą, nes reikia viską suplanuoti. Žinau, kur dar važiuosime, bet kol kas negaliu atskleisti. Tikiuosi, kad apsilankysime ir Taline. Tokia galimybė yra.
– Spektaklyje „Medvilnės laukų vienatvėje“ scenoje vaidinate su Johnu Malkovichiumi, kurį pažįstate jau 30 metų. Kaip atrodė šis susitikimas scenoje?
– Taip, mes seniai dirbame kartu. Regis, per visus tuos metus kartu vaidinome aštuonis kartus. Jis vienas artimiausių mano draugų.
– Man, kaip žiūrovei, spektaklis „Medvilnės laukų vienatvėje“ pasirodė gana sudėtingas, bent jau dėl gilaus ir pakankamai slėpiningo teksto. O kokia jūsų nuomonė?
– Spektaklio statymas buvo fantastika. Buvo sunku, bet galiu pasakyti, kad ir nuostabu. Kai dirbi savo darbą, negalvoji, gerai buvo ar blogai, tiesiog dirbi. Tai procesas. Sunku, įmantru – man tai neturi reikšmės. Tiesą sakant, visada nelengva. Galima kiek tik nori mokytis, turėti daug patirties, bet naujas darbas yra naujas darbas. Imantis kiekvieno naujo vaidmens vis tiek tenka pradėti nuo nulio, tarytum anksčiau nieko panašaus nebuvai daręs.
– Kaip jūs apskritai renkatės vaidmenis? Vaidinate kine, teatre, serialuose. Kas nulemia jūsų pasirinkimą?
– Viskas sprendžiama kompleksiškai. Tai įvairių momentų derinys. Žinoma, gali nutikti ir taip, kad mane pakvies vaidinti koks nors garsus režisierius. Tokias atvejais yra didelė tikimybė, kad sutiksiu. Arba atsiras labai geras scenarijus.
– Šiuo metu atostogaujate Latvijoje. Kaip dažnai grįžtate į gimtąją Lietuvą?
– Retkarčiais. Ten irgi turiu draugų, šeimos narių. Mano gyvenimas iš esmės yra susietas su darbu. Kur dirbu, ten ir gyvenu. Lietuvoje neseniai filmavausi naujoje juostoje, jos premjera įvyks šių metų spalio mėnesį. Tai trileris, kuriame vaidinu nedidelio miesto merę.
– Neseniai suvaidinote policijos tyrėją Ingą Veermą rusiškoje populiariojo skandinaviško serialo „Tiltas“ versijoje, kuri rodoma jau du sezonus.
– Taip! Teko išmokti gana daug teksto estų kalba. Tai buvo labai naudinga patirtis. Turėjau ne vieną sąsiuvinį, prirašytą sakinių, kuriuos turėjau išmokti. Reikšmę, tarimą. Buvo visai nelengva.
Turiu prisipažinti, kad mano atmintis yra dvejopa. Kai filmuojuosi filme, savo vaidmenį prisimenu tik dublių metu. Kai filmas užbaigiamas, viską pamirštu. Mano vidinis kompiuteris viską ištrina. Bet jeigu vaidinu spektaklyje, tekstą įsimenu ilgam. Tada atmintis dirba visiškai kitaip. Pažįstu aktorių, kuriems irgi taip būna.
– Suvaidinote ne viename televizijos seriale. Ar jums patinka toks darbas – pasakoti istoriją kur kas išsamiau nei pilnametražiame filme?
– Serialas leidžia gyventi su savo personažu, jį vystyti. Tai visai kita patirtis, palyginti su filmu. Filmavimąsi seriale galima palyginti su romanu. Kai Dostojevskis rašė savo romanus, juos dalimis skelbė žurnaluose. Tai kaip ilgas serialas: personažo istoriją pergyvename ilgu laikotarpiu. Iš ilgo romano sunku pastatyti gerą filmą. Kartais pavyksta, bet labai nelengva, tenka daug ką adaptuoti. Iš romano lengviau sukurti būtent serialą.
Taigi, man labai patinka vaidinti serialuose. Pavyzdžiui, Norvegijoje filmavausi seriale „Okupuoti“, buvo labai smagu. (Šiame 2015–2020 m. rodytame seriale, kuriam scenarijų parašė Jo Nesbo, I. Dapkūnaitė vaidino Rusijos ambasadorę Norvegijoje Iriną Sidorovą. Seriale Rusija okupuoja Norvegiją, o pagrindine problema tampa Europos energetikos krizė. Nesunku įžvelgti paralelių su dabartine situacija, – red. past.).
– Ką manote apie atšaukimo kultūrą?
– Esame didelių kultūrinių pokyčių liudininkai. Ir, kaip visada nutinka vykstant revoliucijai, yra ne tik teigiamų, bet neigiamų didelių pokyčių savybių. Šalutinis poveikis. Kaltės ar nekaltumo įrodymo klausimas – labai slidus. Aišku, Harvey Weinsteino atveju viskas akivaizdu. Bet yra žmonių, kurie nieko blogo nepadarė, bet juos paverčiame nusikaltėliais. Ši klampi dirva nuolatos keičiasi, o tokie procesai ne visada yra teisingi. Taip, santykiai ir elgesys kultūroje turi pasikeisti, bet man nepatinka žmonių atšaukimo idėja.
– Sakėte, kad žiūrovai – suaugę žmonės ir patys priima sprendimą – žiūrėti ar nežiūrėti. Ar, kalbant apie kultūrą, yra temų, kurios jums yra tabu?
– Menininkas negali būti publikos auklė. Žinoma, negalima populiarinti smurto ar fašizmo. Bet tai labai plona ir labai neaiški riba. Kur nubrėžti liniją? Kur sustoti? Visada tikiuosi, kad atlikėjas, menininkas išlieka sąžiningas sau.
Pavyzdžiui, pakalbėkime apie nuogas scenas. Jeigu negalima apsieiti be nuogumo, ir siužetas klostosi taip, kad kūno apnuoginimas yra vienas iš būdų jam atskleisti, tada puiku. Teatre ir kine yra nuostabių nuogų scenų. Bet gali būti ir priešingai. Ir štai mes prisikasėme prie labai paprasto dalyko – aktorius talentingas ar nelabai.
Šiandien gyvename labai keistame pasaulyje, kur daugelis dalykų yra laikomi kovos priemonėmis. Bet menas yra menas. Jis gali būti kovos priemonė, ir šaunu, jeigu taip yra. Gerai, jeigu tikite, kad kovojate teisingoje pusėje, pusėje, kurioje norite būti.
Mene nėra blogų atsakymų. Menas nebūna juodas arba baltas, nors dabar žmonės būtent to ir nori. Ir jie yra teisūs. Kai žūsta žmonės, kaip žūsta Ukrainoje, reaguoti reikia aiškiai. Artimųjų netekę ukrainiečiai nieko nenori girdėti apie pilką viduriuką, jų pasaulyje yra tik juoda ir balta. Ir jie yra teisūs.
– Kaip manote, ar dar kada nors dirbsite Rusijoje?
– Argi gyvenime apie ką nors įmanoma pasakyti „niekada“? Ar žinote, kas nutiks rytoj?
– Ne.
– Būtent. Galime kurti planus ir sakyti „niekada“, bet paskui viskas keičiasi. Todėl tai, ką sakau šiandien, neturi jokios reikšmės.
– Ką veikėte vasario 24-osios rytą?
– Puikiai pamenu, ką tada dariau, bet negaliu atskleisti, nes manau, kad kurie dalykai turi likti asmeniški.
