Kokios nuotaikos Žiogų šeimoje šiais neramiais laikais?
Remigijus: Pastarųjų metų įvykiai paskatino peržvelgti mūsų šeimos vertybes, labiau atsigręžti vienam į kitą. Taip pat skirti kokybišką dėmesį mūsų mažiesiems. Ne paslaptis – abu esame labai veiklios asmenybės. Rovena daug laiko praleidžia muzikuodama, o aš tiesiog nenustygstu vietoje ir nuo ankstaus ryto sukuosi darbuose.
Rovena: Manau, kad pandemija ne tik mums, bet ir visiems sukėlė daug nereikalingo streso, bet parodė, kurios vertybės yra tikros, o kurios tik išgalvotos. Gyvenime atsirado daugiau paprastumo. Anksčiau Žiogas buvo tiek įsisukęs į aktyvų gyvenimą, jog ir ilsėdavosi „bėgime“. Į savo lėkimo sūkurį buvo įtraukęs ir visą šeimą. Pamenu, būdavo, sugrįžta po renginių maratono, pamiega vos kelias valandas ir klausia – „Kur važiuojam?“
Remigijus: Neslėpsime, iš pradžių tas priverstinis sąstingis buvo didelis šokas. Pandeminė rutina mane labai erzino.
Rovena: Bet galų gale paaiškėjo, kad mums to labai reikėjo. Ir manau, kad ne tik mums vieniems.
Remigijus: Kai per pandemiją išvykome į Maldyvus, pats negalėjau patikėti, kad moku nebelėkti. Kai grįžusių iš kelionės mūsų klausė, ką matėme ir kur buvome, neturėjome ką papasakoti, nes tiesiog buvome vienas su kitu.
Rovena: Aš būdama šalia Žiogo visada jaučiausi taip, lyg reikėtų įšokti į važiuojantį traukinį (juokiasi). Aš visada svajojau gyventi ramiau ir keliauti taip, jog suspėčiau viską išjausti. O ne lakstyti nuo vienos vietos prie kitos tik tam, kad užsidėtume pliusiuką. Aš ir draugėms vis pajuokaudavau, kad Žiogą reikia pristabdyti „rankiniu stabdžiu“.
Leisiu pajuokauti – o kaip kitaip gyventi, kai tokia pavardė? Iš kur tas noras lėkti, Remigijau?
Rovena: Tokia tiesiog Žiogo prigimtis. Labai stiprus charakteris, neišsenkanti energija.
Remigijus: Galbūt man nuo vaikystės norėjosi pabėgti iš to rato, kuris manęs netenkino. Norėjau susikurti tokį gyvenimą, apie kurį svajojau. Sėdėdamas ramiai vietoje ir laukdamas nieko nesukursi. Turi veikti. Išsikėlęs lūkesčius norėjau įrodyti ne tiek kitiems, bet pirmiausia sau, kad galiu daugiau.
Man dabar 39-eri ir aš tik dabar susimąstau apie savo gyvenimo tempą.
Rovena: Žinoma, amžius mus visus keičia. Mes susituokėme labai jauni. Man buvo 17 metų, kai susipažinome, o tuokėmės, kai man buvo vos 20. Dar po metų tapome tėvais. Tad galima sakyti, kad neturėjome laiko pažinti save, o tuo labiau – žmogų šalia. Gyvenimo ratas taip įsuko, jog teko labai pasistengti ir prisitaikyti būnant šalia vienas kito.
Esate minėję, jog buvo minčių ir apie skyrybas...
Remigijus: Kiekvienas išgyvena savo „Titaniką“. Buvo ir mums kilusių įvairių pamąstymų, bet nusprendėme, jog pirmiausia reikia išbandyti visus būdus sutvirtinti santuoką, o ne lengva ranka ją nutraukti.
Rovena: Manau, kad skyrybos yra šių laikų epidemija. Ne ką mažesnė nei kovidas. Su žmonėmis elgiamės kaip su daiktais. Sugedusius daiktus anksčiau bandydavo sutaisyti, o dabar tiesiog išmeta ir pakeičia naujais. Taip, mudviejų santykiuose buvo krizių, buvo pokalbių apie skyrybas, bet galų gale suvokėme, kad turime abu norėti keistis ir pasistengti, kad būtume laimingi santuokoje.
Remigijus: Turi būti vertybių disciplina. Jei sugebi jas išlaikyti, viskas bus gerai.
Rovena: Visi žinome tą jausmą, kai įsimylėjus krūtinėje plazda drugeliai, o paskui, kai jų nelieka, pamatai šalia esantį žmogų tarsi visai kitomis akimis. Kai kurios savybės net pradeda erzinti. Neretai susimąstau, kodėl žmonės tuokiasi po kelis kartus. Nes vis vaikosi nesibaigiančio drugelių jausmo. Taip pat, nemokėdami gyventi santuokoje, padaro sunkiai pataisomų klaidų. Niekas juk mokykloje nemoko ir vos gimus neduoda instrukcijų, kaip reikia gyventi. Skaičiau daug knygų, lankėme įvairių kursų, seminarų. Negali šeimoje nustoti dirbti, kad ir kaip banaliai tai skamba. Tie, kurie dirba, tie ir atranda raktą. Manau, kad tada ir ateina tikroji meilė, pagarba ir tikroji pilnatvė. Norisi tikėti, kad mes jau esame tame kelyje.
Remigijus: Daugelis stebisi, kad aš, iš šou verslo, tiek metų išbuvau santuokoje. O mes stengiamės laikytis įsikibę. Manau, kad čia ir Dievas bus prikaišiojęs stabdžių.
Rovena: Mums tai yra vertybė – prisiekti Dievui. Abu esame tikintys. Be tikėjimo žmogus jaučiasi taip, lyg jo širdyje trūktų tos vienos dalelės, skirtos Dievui, o jos neužpildęs jis tiesiog negali būti laimingas.
O kiek jau metų esate kartu?
Remigijus: 17 metų, 14 iš jų – santuokoje.
Rovena: Pamenu, draugystės pradžioje gyvenome Bandužių rajone, trijų kambarių bute be tapetų dar su keturiais bičiuliais. Beveik dvejus metus taip išgyvenome.
Remigijus: Kaip bendrabutyje į dušą eidavome pamainomis, tik tam tikromis valandomis.
Rovena: Bet buvo smagu. Ypač man, klaipėdietei, nes taip bent galėjau pajausti, ką reiškia gyvenimas bendrabutyje (juokiasi).
Įtariu, kad paskui, gyvenant su tokiu veikliu vyru, gyvenimo sąlygos labai greitai keitėsi.
Remigijus: Ne, tas perėjimas prie geresnių gyvenimo sąlygų vyko palaipsniui. Pasiėmėme pirmąją paskolą, įsigijome butelį senamiestyje su vaizdu į marias. Tada atrodė kažin kas. Abu buvome meniški. Beje, mes net susipažinome Parodų rūmuose...
Labai įdomu, kaip viskas vyko.
Remigijus: Parodų rūmuose vyko renginys, kuriame atstovavau buvusiai mokyklai.
Rovena: O aš buvau moksleivė ir man reikėjo dailės istorijos pamokai aprašyti pasirinktą paveikslą. Atėjusi į Parodų rūmus patekau į renginį.
Remigijus: Tik ją pamačiau ir sakau draugui: „Tikra Penelopė Cruz.“ Iškart įsimylėjau. Ilgai ją taip ir vadindavau – mano Lopė Penelopė (juokiasi).
Rovena: Pamačius vienas kitą įvyko tokia stipri cheminė reakcija, jog atrodė, kad sudrebėjo sienos. Jo buvo tokia stipri energija, net nežinojau, kur akis dėti... Manau, kad mus suvedė likimas. Man, mėgstančiai Bachą, jau buvo visai nesvarbu, kad jis iš popsinės man net negirdėtos grupės „Rugiagėlių berniukai“...
Ar Remigijus iš pat pradžių buvo toks veiklus ir aktyvus?
Rovena: Jis toks tikriausia jau nuo gimimo. Gyvenimas tiesiog privertė pakeisti požiūrį ir kai kurias charakterio savybes. Ne maža dalimi prie to būsiu prisidėjusi ir aš (juokiasi).
Remigijus: Rovena labai mane išgrynino. Aš dabar nebevaidinu prieš draugus. Anksčiau labai greitai nuvertindavau žmones, jeigu jie nepatempdavo mano tempo, mano reikalavimų. Dabar suvokiu, kad visi esame skirtingi.
O judu labai skirtingi?
Remigijus: Kaip in ir jan.
Rovena: Iš pradžių aš galvojau, kad mudu esame labai panašūs. Tačiau kai man sukako 27-eri, manyje įvyko didžiulis vidinis lūžis, kuris Remigijui sukėlė šoką. Jis negalėjo patikėti, kaip stipriai aš pasikeičiau. O aš tiesiog labiau atsigręžiau į save, savo poreikius. Nustojau nuolat prie visko prisitaikyti, išmokau garsiai išreikšti ir savo norus.
Remigijus: Yra buvę ir taip, kad aš nuperku kelionę, bet mes taip ir neiškeliaujame...
Rovena: Nes tuo momentu aš buvau visiškai pervargusi ir toks siurprizas – Kalėdinė dovana – kelionė manęs visai neviliojo. Vaikai buvo labai maži, aš praktiškai nuolatos buvau be miego. Norėjosi tik poilsio. Kokios dar kelionės?
Kaip suprantu, esate išgyvenę visokiausių etapų.
Remigijus: O taip, kartais jaučiamės lyg važiuotume amerikietiškais kalneliais. Esame ir pusmetį gyvenę atskirai, bet tai padėjo išsigryninti, kad visgi savo ateitį matome kartu. Žmonės yra linkę priimti drastiškus sprendimus greitai išsidraskyti ir pulti ieškoti naujų santykių, bet daug protingiau ieškoti laimės su tuo pačiu mylimu žmogumi.
Rovena: Kažkodėl žmonės labai linkę vaidinti teatrą ir baiminasi kalbėti apie tai, kaip atrodo tikrasis gyvenimas. O jame yra visko – pykčių, noro skirtis, taikytis... Tai normalu. Svarbu, kad visos tos patirtys augina ir užgrūdina porą. Jau seniai nustojau dėti į socialinius tinklus tik gražiausias gyvenimo akimirkas. Ir Remigijaus nuolat prašydavau, kad ir jis to nedarytų. Kad neviešintų mūsų šeimos nuotraukų. Visada buvau tos nuomonės, kad nereikia demonstruoti neva tobulo gyvenimo ir santykių, nes juk realybėje taip nebūna.
Remigijus: O man norisi pasidžiaugti gražiomis akimirkomis ir pasidalinti jomis su visais. Socialiniai tinklai – mano darbo dalis. Daug televizijos laidų kviečia mane kartu su žmona papasakoti apie mūsų šeimą, santykius, bet žmona atsisako. Realiai galima sakyti, tai pirmasis mudviejų toks atviras interviu.
Rovena: Man visad norėjosi, kad šeima ir namai būtų tarsi ramybės uostas, į kurį norisi sugrįžti ir kuris priklausytų tik mums.
Rovena, nepatikėsiu, kad nebuvo tokio momento, kai mėgavotės Remigijaus žinomumu. Vakarėliai, įdomios kompanijos...
Rovena: Ne, nesimėgavau, bet niekada netrukdžiau jam tuo mėgautis. Turėjau asmeninius tikslus, profesiją, kuri užima daug laiko. Ant mano pečių buvo namų jaukumas, buitis. Man visada buvo įdomesnis mano pačios susikurtas artimų žmonių ratas, nes vertinu tikrumą ir paprastumą.
O kaip atrodo jūsų kasdienybė? Turite bendrus šeimos savaitgalius?
Remigijus: Tikrai neturime jokios šeimos tradicijos, pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį susėsti po beržu ir atsigerti kavos.
Rovena: Turėjome vieną tradiciją – kiekvieną sekmadienį važiuodavome pas brolius pranciškonus į mišias, buvome įsitraukę į bendruomenės veiklą, bet pandemija viską išderino.
Taip, norisi, kad visi kartu pusryčiautume, pietautume, be lėkimo, be bėgimo. Bet ne visada pavyksta.
Remigijus: Didžiausia mūsų šeimos aistra – kelionės. Kasmet turime bent po tris keliones. Žiemą aš su vyriausiąja dukra Riana važiuoju slidinėti, nes žmonai nepatinka šis užsiėmimas, tad ji į vieną kelionę važiuoja su drauge, o dar vieną kelionę suorganizuojame visai šeimai, tiesa, jei esame tam morališkai pasiruošę, nes turintys mažų vaikų žino, kad toks poilsis yra darbas. Šiuo atveju mūsų su Rovena nuomonės sutampa – investuoti ne į brangius daiktus, o į įspūdžius, emocijas, prisiminimus. Aš galiu pagailėti 60 eurų vaiko džemperiui, kurį tuoj pat išaugs, bet pinigų kelionei visada atsiras.
Rovena: Man būdavo didžiausias stresas, kai išvykus į kelionę suvokdavau, kad dabar savaitę 24 val. per parą būsime kartu, nes taip nesame pripratę (juokiasii). Tuomet, tarsi iš naujo susipažinę, vienas kitą prisijaukiname, praleidžiame puikų laiką, kuris abiem būna įsimintinas. Bet vos tik atsisėdame į lėktuvą, Remigijus vėl griebia telefoną ir iš karto pradeda darbinius reikalus tvarkyti. Suvokiu, kad iki kitos kelionės vėl jo neturėsiu... Visad pagalvodavau, kodėl kelionės negalime perkelti į kasdienybę.
Remigijus: Taip buvo, bet aš keičiuosi ir mano požiūris keičiasi. Buvau sistemingas darboholikas, bet, manau, tai kur kas geriau nei alkoholikas, ar ne? Nors gal čia požiūrio klausimas. Taip, darboholizmas rimta liga, ir aš ja sergu, bet, pavyzdžiui, šiandien savęs visiškai negraužiau, kad namuose pjoviau žolę, o ne bėgau į darbą. Tad gal sveikstu? (juokiasi)
Bet gal nebūdamas darboholiku nebūtumėt galėjęs suteikti savo šeimai tokio gyvenimo, kokį dabar turite?
Rovena: Kartais, kai sugretini tą gerovę ir santykius, suvoki, kad gal geriau turėti mažiau materialinės gerovės, tačiau daugiau kokybiško laiko kartu. Aš manau, kad dėmesys vienas kitam ir laikas, praleistas su artimaisiais, yra svarbiausia.
Remigijus: Mūsų nusistovėjusią rutiną iš pagrindų supurtė gimę pametinukai. Kai auginome Rianą (13 m.), atrodo, net nepastebėjome, o Rėją (5 m.) ir Rojų (4 m.) mes kiekvieną dieną išjaučiame kiekviena kūno ląstele.
Rovena: Vaikai yra mūsų didieji mokytojai. Jie ateina ne šiaip sau, o tam, kad tobulėtume.
Papasakokite, kokie jūs esate tėvai?
Rovena: Čia jau reikėtų klausti vaikų.
Remigijus: Rovena yra puiki mama. Tarsi vaikščiojanti enciklopedija, ekspertė. Ji mato ir savo, ir mano klaidas, jas analizuoja. Pavyzdžiui, vakar siurbliavau kambarius, žiūriu – jau 21 valanda, o pas dukrą dar draugė sėdi. Atidariau duris ir sakau: „Mergos, jau devynios, skirstomės...“ Rovena išgirdusi mane auklėjo, kad galėjau ir mandagiau, švelniau pasakyti. O aš, žinote, iš Viekšnių, kaimietis (juokiasi) – balius baigtas, mergos – namo.
Rovena: O man paskui tenka švelninti situaciją…
Remigijus: Auklėjant vaikus reikia daug kantrybės ir žinių. Rovenai – ypač, nes ji turi ne tris, o keturis vaikus, vienas jų – aš.
Rovena: Aš iš karto tai supratau, o jis tik dabar pradeda suprasti (juokiasi).
Remigijau, kas padėjo suprasti?
Metai ir patirtis.
Jūs planavote, kad turėsite gausią šeimą?
Remigijus: Tai buvo mano svajonė ir Rovena ją palaikė. Žinoma, gal ir per mažai žmonai padedu vaikus prižiūrėti. Visada galvojau, kad aš esu šeimos skydas, turiu daug uždirbti, ir to gana.
Rovena: Ir už tai aš jaučiu didžiulį dėkingumą. Bet, neslėpsiu, kartais būdavo nuoskaudų, kad jis tik dirba ir nejaučia, kokia aš pavargusi nuo buities. Ir kaip mums visiems trūksta jo buvimo namuose, buvimo kartu.
Kadangi prakalbome apie buitį – turite aukles, namų tvarkytojas?
Remigijus: Neturime, viską darome patys. Gal tik kartą per metus samdome namų tvarkytojus, kad padarytų generalinę tvarką.
Rovena: Ir dabar žiūrime į vaikų nučiupinėtas sienas ir svarstome, ar patys plausime, ar kviesime pagalbą, ar paprasčiau bus tiesiog perdažyti (juokiasi). Vasarį persirgome kovidu, tad iki šiol neatsigaunu, labai stinga energijos bet kokiam darbui. Kalbant apie buitinius reikalus, matyt, esame labai taupūs šioje srityje. Būna, kad aplinkiniai stebisi, kaip mums pavyksta turint didelę šeimą išsiversti buityje be papildomos pagalbos, nes tikrai galėtume sau tai leisti. Bet mes abu esame užaugę labai paprastose šeimose. Juk ir mūsų mamos labai darbščios ir viską pačios padarydavo. Matyt, ir mes kitokio modelio nelabai įsivaizduojame.
Remigijus: Mes – paprasti žmonės ir tikrai neišlepę. Man niekada darbas nebuvo susijęs tik su pinigais. Jie greitai ateina, greitai ir išeina. Mane labiau motyvuoja geros žmonių emocijos, o ne sąskaita banke.
Tiesa, apie pensiją jau pagalvoju. Norisi pensijoje bent jau šaltuoju sezonu turėti kur nors Italijoje vilą, kad nešaltų sąnariai.
Rovena, o Remigijus ir šeimoje toks visada linksmas, kokį jį matome viešumoje?
Remigijus: Pasakyk, koks esu „zanūda“.
Rovena: Iš tiesų tai labiausiai ir skaudindavo, kad jis save išdalija kitiems, o grįžęs nebeturi ką mums duoti. Ypač kai augini mažus vaikus, taip lauki, kad į namus grįš vyras, su kuriuo tu galėsi pabendrauti, gal ir išsiburbuliuoti... Bet vyras grįžta ir... tavęs negirdi, nes tiek yra išsitaškęs, kad gali tik televizorių žiūrėti. Buvo momentas, kai aš pykdavau ir ant televizoriaus, nes jis atimdavo iš manęs vyro dėmesį.
Remigijus: Ir ant knygų pykdavai...
Rovena: Žinoma, nes į atostogas išvažiuodavome trise – aš, Žiogas ir dar Čekuolis.
Remigijus: Algimantas Čekuolis yra išleidęs, regis, 16 knygų, visas jas perskaičiau. Labai mėgstu skaityti.
Galėtume įvardyti vienas kito labiausiai žavinčią savybę.
Rovena: Man patinka, kad Remigijus yra laisvas ir nieko nebijo. Susikuria viziją ir daro. Pavyzdžiui, man atrodo, kad norėdamas dainuoti turi būti profesionalas, o Remigijui taip neatrodo. Gal taip ir geriau. Kas iš to, jei turi talentų, bet bijai juos rodyti.
Remigijus: O mane labiausiai žavi Rovenos išmintis. Ko aš nematau, ji mato, ko aš nejaučiu, ji jaučia. Man dar iš jos mokytis ir mokytis.
O yra savybių, kurios erzina?
Rovena: Tas aviniškas užsispyrimas ir chaotiškumas.
Remigijus: O mane erzina jos baimės.
Remigijus jau užsiminė, kad galvoja apie pensiją. Modeliuojate savo ateitį?
Remigijus: Aš turiu išsikėlęs daug tikslų. Galvoju apie doktorantūrą, norėčiau būti pirmas Lietuvoje šou verslo mokslų daktaras. Tai man gyvenimo iššūkis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kaip tik dabar renka doktorantų kursą, tad žadu stoti.
Rovena: O aš sėdžiu ir galvoju – na, na, supertalentas. Bet jis gaus tą diplomą, net neabejoju.
Remigijus: Aš ir knygą noriu išleisti apie teatrą ir šou verslą – jų sąlyčio taškus ir skirtumus. Aš turiu dar daug ambicijų. Ir apie vaikus galvoju, jiems noriu nupirkti nekilnojamąjį turtą, pagalvoti apie jų mokslus...
Kai Remigijus pasakė, kad galvoja apie vaikus, pirma mintis buvo, kad dar planuojate susilaukti atžalų.
Abu sykiu: Neeee.
Remigijus: Juk yra pasakyta – Dievui, Tėvynei ir sau. Tiek ir yra. Mudu turime tris vaikus, o aš dar turiu keturis krikšto vaikus.
Rovena: Jau turime tokius perliukus dovanų, taip norisi juos visus išmylėti iki galo, išjausti tą tėvystės ir motinystės dovaną. Puikiai suvokiame, kad jie ir yra didžiausia mūsų gyvenimo vertybė.
