Šios kampanijos veidu tapo ir dainininkė, pilietinių iniciatyvų dalyvė Erica Jennings. Kaip rašoma pranešime spaudai, ji įsitikinusi, kad svarbiausia nebūti abejingu – taip prisidedama prie pokyčių. Lietuvoje reikia tobulinti moterų teisių, LGBTQ bendruomenės narių teisių užtikrinimą. Pasibaisėjusi karo nusikaltimais Ukrainoje E. Jennings sako, kad šio karo pasekmės pasieks ir ateities kartas, o apie žmogaus teises būtina kalbėti ne tik karo, bet ir taikos metu.

Kodėl kampanijai „Aš nesu Sacharovas, bet...“ pasirinkote frazę apie abejingumą?

Manau, kad norint sukurti tokią visuomenę ir bendruomenę, kurioje norėtųsi gyventi, mums turi rūpėti. Abejingumo negali būti. Visuomenę, kurioje būtų gera gyventi turime kurti kiekvienas, tai savaime nenutinka. Politikai parlamente magiškai neatsiranda, mes juos išrenkame. O jų poelgius irgi lemia visuomenės nuomonė. Jei kažkas žmonėms tampa labai svarbu ir jie ima reikalauti pokyčių, politikai turi į tai atsižvelgti, nes jie nori likti valdžioje.

Jei žmonės bus abejingi, permainų nebus ir tai visiškai nepriklauso nuo tavo darbo: gali būti menininkas, IT specialistas ar pardavėjas. Aš išsakau savo nuomonę ne dėl to, kad esu kūrėja, o dėl to, kad esu pilietė, visuomenės narė, noriu pabrėžti dalykus, kurie man svarbūs. Aišku, kaip žinomas žmogus, galiu pasiekti daugiau žmonių, bet prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas visuomenės narys. Būti neabejingu svarbu.

Atrodo, kad Jūs tikrai neabejinga ir ryžtingai reiškiate savo nuomonę socialiai jautriomis temomis. Ar daug drąsos tam reikia?

Nemanau, kad reikia drąsos. Aš tiesiog negaliu elgtis kitaip, štai ir viskas. Pavyzdžiui, kai pamačiau vaizdus iš Bučos, sakiau, kad tiesiog negaliu tylėti. Jausčiausi blogai, jei nepasisakyčiau. Kadangi esu mama, manau, kad svarbu rodyti pavyzdį, kaip elgtis.

Mes visi gyvename demokratinėje visuomenėje, tad visi galime kurti tokią visuomenę, kurioje gera gyventi. O dėl žmonių reakcijų... Kadangi esu muzikos versle, puikiai žinau, kad visiems niekad neįtiksi. Tai tikrai neturėtų būti priežastis kažko nedaryti ar nesakyti. Na ir kas, kad kažkam nepatiko tai, ką pasakei? Na ir kas? Pats juk žinai, kad tai teisinga. Taip yra ir su dainų kūrimu. Pirmiausiai turi žinoti, kad tau patinka daina, kad į tą kūrinį sudėjai geriausia, ką galėjai, tai svarbiausia. Tas pats ir socialiniu aktyvumu: turi kalbėti apie tai, kas tau išties svarbu, o ne kas populiaru. Reikia būti sąžiningu prieš save. Žmonės tai mato.

Kokia, Jūsų nuomone, situacija su žmogaus teisėmis Lietuvoje? Ką reiktų patobulinti?

Manau, kad reiktų daugiau dėmesio skirti moterų saugumui. Iš pokalbių su specialistais, kurie dirba su prievartą patyrusių moterų grupėmis, matau, kad įstatymuose yra daug spragų. Tarkim, dėl išprievartavimo. Kai moteris praneša apie išprievartavimą, tai nebus laikoma išprievartavimu, jei nebus smurto įrodymų. Tokie dalykai stabdo moteris nuo kreipimosi į teisėsaugą. O jei jos ir kreipiasi, turi daug kovoti, kad būtų išgirstos.

Taip pat turi keistis ir LGBTQ bendruomenės teisių užtikrinimas. Opozicija sako: „nagi, juk visi turime tas pačias teises, ko dar jiems reikia?“ Ne, jie neturi tokių pačių teisių. Jie negali susituokti. Mano draugai susituokė užsienyje ir tik neseniai tai buvo pripažinta Lietuvoje. O juk tai fundamentalūs dalykai. Tokie žmonės pragyvena visą gyvenimą kartu ir, tarkim, vienas iš jų miršta. Kas tada? Tikriausiai jo turtas atiteks tėvams ar broliams, su kuriais galbūt nebendravo visą gyvenimą, nes jie nepriėmė jo homoseksualumo, o ne ilgamečiam gyvenimo partneriui. Jis teisiškai nepripažįstamas.

Tai juk žmogaus teisė – turi teisę pasirinkti su kuo susituokti, nepaisant religijos, rasės, orientacijos.
Liūdna, bet kad tai, kas vyksta Ukrainoje, turi vieną teigiamą efektą: žmonės tiek kairėje, tiek dešinėje ima suprasti, kad taip, turime skirtumų, bet vis dėlto mus visus vienija demokratinės vertybės ir mūsų laisvė. Labai svarbu, kad esame laisvi išreikšti save. Todėl tikiuosi, kad tai iš naujo padės suvokti, kad sekant laisvos visuomenės vertybėmis, tos pačios lyties santuokos net neturėtų būti klausimas.

Taigi, kai kas sako, kad visai nesitikėdamas Putinas, pradėjęs šį karą, suvienijo Vakarų pasaulį.

Taip, bet žvelgiant iš didesnės perspektyvos į tą pasaulį, kuris vadinasi Rytai ir Vakarai (kalbu labai šabloniškai), tai visgi rytai: Šiaurės Korėja, Kinija stebi, kas vyksta, kaip reaguos Europa, JAV. Jei kalbėtume, kad ir apie javų eksportą, pokyčiai jau yra akivaizdūs. Kainos kyla 20-30 procentų.

Jei į Kiniją nebus eksportuojami žemės ūkio produktai, jie tikriausiai šiuo klausimu susidės su Rusija.
Jei Europa ir JAV nesielgs tvirtai, jei nenustos derėtis su tuo veikėju (juk su chuliganais negalima derėtis, reikia elgtis su jais griežtai) Rytuose gali susiformuoti aljansas, kurio niekas nenorėtų. Tai pakeistų mūsų planetos veidą. Todėl mes visi turime spausti valdžią imtis veiksmų dabar, ne po mėnesio.

Ukrainos karo pasekmės palies klimato kaitą, švietimą, sveikatos apsaugą. Daugumoje ES šalių išlaidos gynybai buvo 2–3 procentai. Vokietija jau padidino išlaidas iki 6 procentų, kas yra normalu tokiame kontekste. Bet jei tai tęsis, gynybos biudžetai gali išaugti ir iki 20 procentų, tokiu atveju, aišku, nukentės sveikatos apsauga, žalieji susitarimai ir kiti dalykai. Tai jausis viso pasaulio mastu.

Turėjau klausimą, kodėl reikia palaikyti Ukrainą, sustabdyti karą, bet jau puikiai viską paaiškinote.

Taip, priežasčių yra milijonas. O pradėčiau nuo tos, kad tai yra tiesiog teisinga. Bet yra toks dalykas, kad žmonėms reikalai ima rūpėti tik tada, kai juos paliečia asmeniškai. Tai liūdna tiesa. Tai va, jau sakiau, kad tai paveiks mūsų visuomenę ir dar ateities kartas.

O kaip į karą Ukrainoje reaguoja Jūsų gimtosios Airijos žmonės?

Airija labai aktyvi. Mūsų ambasadorius iškart pasisakė prieš Rusijos režimą. Prieš Baltarusijos – taip pat. Susirinkę Vilniuje per švento Patriko dieną kalbėjome apie tai. Padarėme susitikimą, Ukrainos ambasadorius irgi dalyvavo. Parodėme jiems savo paramą. Airijos piliečiai organizuoja vizas ukrainiečiams, jau priėmė tūkstančius karo pabėgėlių. Ten tas pats kaip ir čia, Lietuvoje.

Kaip jautėtės sužinojusi, apie tai, kas ten įvyko Bučoje?

Mane tai pribloškė. Buvo sunki diena, nes turėjau eiti filmuotis į pokalbių laidą. Su vedėjais užkulisiuose kalbėjomės, kaip beviltiškai jaučiamės. Ir išvis ką mes čia darome? Buvo nepatogu. Galiausiai, aišku, pakalbėjom ir apie Ukrainą, nebuvo vien pokštai ir juokai. Laidą pavertėme šiek tiek prasmingesne.

Iš tiesų tądien negalėjau nustoti verkti. Vežiau sūnų iš mokyklos, jis klausė, kas man. Sakiau, kad tiesiog negaliu... Paaiškinau jam, kas negerai, kas vyksta. Jis buvo šokiruotas. Mano sūnūs jau pakankamai dideli, pasakoju jiems atvirai apie karo nusikaltimus, tada jie supranta, kodėl taip reaguoju.

Negalėjau tų vaizdų ištrinti iš savo atminties. Aš labai pikta, kad tai vyksta.

Iš pat pradžių sakėme: uždarykit dangų virš Ukrainos. NATO turi įsikišti. Visi bijo trečio pasaulinio karo, jis įvyks bet kokiu atveju, jei Putinas nebus sustabdytas. Jam reikia ne tik Ukrainos.

Ši žmogaus teisių kampanija „Aš nesu Sacharovas, bet...“ atsispiria nuo Nobelio taikos premijos laureato, kritikavusio sovietų režimą, Andrejaus Sacharovo asmenybės. Ar teko apie jį girdėti ir jei taip – tai ką?

Nežinau jo darbų, bet vertinu, kad jis buvo drąsus ir pasisakė prieš sovietų sistemą. Dėl kalbų apie karą Afganistane buvo ištremtas. Tai didelė kaina, kurią teko sumokėti. Rusijoje dabar nedaug kas pasikeitę. Pažiūrėkit į opoziciją. Navalnas irgi suimtas, sėdi kalėjime. Ten visuomet buvo valdovas, kuriam privalu paklusti, niekad nebuvo demokratijos.

Visuomenėje, kurioje viską susiurbusi maža grupelė žmonių, vyrauja neturtingi neišsilavinę žmonės, jiems lengva praplauti smegenis. Tokia grupė lengviausiai pavergiama. Visgi esu nusivylusi rusais, kurie išvažiavo iš savo šalies, kurie nedarė pokyčio eidami į protestus, skleisdami žinią.

Ar toje šalyje gali būti pokyčių?

Gali, jei jie atsikratys Putinu. Taip, švietimas svarbu, bet tam reikia daug laiko. Žmonių mentalitetą pakeisti reikia didelių pastangų ir laiko.

Tiesą sakant, gan ilgą laiką gyvenome taikoje, todėl niekas ir nesitikėjo, kad tokie dalykai gali nutikti Europoje. Manau, kad žmogaus teisės yra kur kas svarbesnės taikos metu, nes tuomet turì ką prarasti.
Gerai, kad dabar Lietuvoje visi susivienija, reiškia savo nuomonę, kovoja už demokratiją, matosi pokyčiai. Svarbu, kad to neprarastume, kad būtume atsakingi. Nes su laisve ateina atsakomybė. Laisvės negali turėti be jokių pastangų.

Prie akcijos ir E. Jennings taip pat prisijungė prof. Vytautas Landsbergis, žurnalistė Beata Nicholson, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras.