Nesibaigiant karui Ukrainoje ir nesulaukus reakcijos nė iš vieno politiko, D. Bunkus ryžosi dar kartą kreiptis į valdžią.
„Jūs būsite lavonais, ir ne perkeltine, politine, o tiesiogine prasme, jei ir toliau neišgirsite to, ką sakau.
Šiuo metu rašau iš Irako – vienos labiausiai karo nuniokotų šalių pasaulyje, šalies, kurios žmonės supranta, kas yra karas ir kas yra karo pasekmės. Kodėl esu čia? Nes darau tai, ko nedarote jūs ir veiksmais bandau padėti Ukrainos žmonėms, o ne moraliniu palaikymu.
Trečią savaitę Ukrainoje vyksta žūtbūtinis karas tarp barbarų, žudikų ir viso civilizuoto pasaulio. Ukrainos žmonės, vyrai, moterys ir vaikai, žūsta už savo žemę, už savo ir, kartu, mūsų laisvę.
Bet gal jūs to negirdėjote. Nes per tą laiką aš kreipiausi į jus ne tik atviru laišku su pasiūlymais, kaip nedelsiant pagerinti Lietuvos gynybinę situaciją, aš kreipiausi į aibę politikų ir vyriausybės atstovų, siūlydamas pasidalinti turimu įdirbiu ir turimais kontaktais, kad galėtume visi kartu greičiau ir efektyviau padėti Ukrainos žmonėms. Ar gavau iš jūsų nors kokį atsakymą? NE. Bet kaskart girdėdavau daug pažadų ir išreikštą gilų susirūpinimą...
Per šį laiką mes su draugais išsiuntėme šimtus tonų medikamentų ir reikalingiausių prekių į karo draskomą Ukrainą, dovanojom automobilius bei kitą būtiną techniką besikaunantiems kariams. Mūsų automobilių konvojai ir toliau kasdien važiuoja į Lenkijos-Ukrainos pasienį. Mes ėjome giliau, ir organizavome žaliuosius koridorius per Lenkijos-Ukrainos sieną, radome ir naudojome pagalbos iškrovimo sandėlius tiek Lenkijoje, tiek Ukrainoje. Kasdien gelbėjome žmones.
Ir kas dieną girdėjome priekaištus, kad SAM nerekomenduoja siųsti vaistų, jei įmonė neturi reikiamų licencijų, bet siuntėme vaistus tiesiai į frontą ir už kiekvieną suteiktos pagalbos gramą ar centą, kovojom, kaip už savo. Jūs esate matę negyvos 6 metų mergaitės sušalusį, negyvą žvilgsnį? Aš esu. Galiu atsiųsti. Ar matėte į Lietuvą atsivežto vaiko veidą, kuriam turi pasakyti, kad abu jo tėvai, likę ginti savo šalies, yra jau negyvi? Aš mačiau... Po šito irgi tokias pat rekomendacijas rašysite? Aš labai norėčiau pažiūrėti į akis tokių rekomendacijų kūrėjams. Nors trumpai. Nors 5 sekundes...
Bendradarbiaudami su Ukrainos pabėgėlių koordinaciniais centrais, dalindamiesi informacija apie atsidariusius humanitarinius koridorius, evakuavome ir apgyvendinome Lietuvoje jau virš tūkstančio vaikų ir šeimų. Kiti darė tą patį, ką ir mes, taip pat gelbėjo gyvybes. Naudojom tam savo lėšas, žmonių aukas, nelaukdami jokios naudos ar grąžos. Išmokome gyventi kitu režimu – 1 valanda miego kas 4 valandas, taip gali savaitėmis išlikti maksimaliai efektyvus, kai to labiausiai reikia. Kodėl? Nes taip reikia. Nes taip turi būti. Nes taip yra teisinga. Ir taip yra žmogiška.
Aš nežinau, ką nuveikėte jūs, bet tikrai žinau, kad mano pasiūlymais jūs nepasinaudojote. Taip pat žinau, kad šiuo metu turbūt esu vienintelis lietuvis, esantis Irake ir rizikuodamas savo gyvybe, ieškau pagalbos sprendimų kovojančiai Ukrainos tautai.
Jums patiems negėda tai skaityti? Galite ramiai atsikvėpti – aš nebūsiu jūsų konkurentas politinėje arenoje. Rašau tai tik todėl, kad jūs pakeltumėte savo subines nuo diskusijų plenerų ir pradėtumėte dirbti bent truputėlį taip efektyviai, kaip šiuo metu dirba visas verslo pasaulis tam, kad išsaugotų žmogiškumą šioje planetoje. O gal ir pačią planetą...
Mano papildyti pasiūlymai mūsų šalies gynybai. Gal atsibusite?
4) Apmokykite žmones atlikti pirmosios pagalbos veiksmus, tai minimali investicija ir maksimali nauda. Koks procentas civilių šiandien tai moka? 0%?
5) Išdalinkite taktinius prieštankinius/priešlėktuvinius ginklus apmokytiems civiliams/medžiotojams/šauliams/savanoriams, jau turintiems sąlygas saugiai laikyti ginklus namuose.
Kas jums trukdo įgyvendinti tai, ką siūliau ir dabar siūlau?“ – klausė verslininkas.
D. Bunkus taip pat pasidalino ankstesniu laišku, kuriame buvo išdėstyti jau minėtieji pirmieji trys siūlymai, į kuriuos nė vienas iš valdžios atstovų nesureagavo.
„Atviras laiškas.
- Vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui Prezidentui Gitanui Nausėdai;
- Lietuvos kariuomenės vadui generolui leitenantui Valdemarui Rupšiui;
- LR Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei;
- LR Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui;
- Lietuvos Šaulių sąjungos vadui pulkininkui Albertui Dapkui.
Mūsų šalis, pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo, susidūrė su realia karo grėsme. Jei kris Ukraina – visi suprantame, kad mes esame sekantys sąraše. Nedaugžodžiaudamas ir negaišindamas visų laiko, noriu išdėstyti 3 pasiūlymus, kurie bus itin efektyvūs šios grėsmės akivaizdoje:
1) Lietuvoje yra 30,000 medžiotojų. Tai žmonės, jau mokantys naudotis ginklu. Kiekvieną apmokyti naudotis bent pagrindine Lietuvos kariuomenės ginkluote yra kelių valandų darbas ir jį privalome atlikti nedelsiant. Agresijos atveju turėsime 30,000 civilių, mokančių surinkti, išrinkti, užtaisyti kovinį ginklą, iš jo iššauti ir pataikyti. Tai didžiulė papildoma jėga mūsų ir sąjungininkų pajėgoms. Tai privalome padaryti nedelsiant per ateinančias savaites ir šių kursų praėjimą susieti su medžiotojo bilieto galiojimu. Nori medžioti – mokėk apsiginti ir apginti savo artimą karo metu. Tikrai tikiu, kad Lietuvos kariuomenei kartu su Šaulių sąjunga tai yra įveikiama užduotis.
2) Nedelsiant pradėti registruoti ir formuoti savanoriškus savigynos būrius, juos taip pat apmokyti naudotis koviniais ginklais, perteikti reikiamas teorines žinias, paskirti būrių vadus. Visoje medijoje be perstojo turi skambėti vienintelė žinutė – Būti savanoriu yra mano garbė! Šį darbą geriausiai galėtų atlikti mūsų kariuomenė kartu su Izraelio konsultantais, nes tai tauta, dešimtmečius balansuojanti ant karo ašmenų ir visos šalies civilių parengtis yra neprilygstama. Mano draugai žydai man ne kartą yra sakę – Danieliau, Izraelis gali pralaimėti tik vieną kartą. Ir tai bus paskutinis. Todėl mes visi žinome, ką ir kaip kiekvienas turi daryti pavojaus akimirką. Kur jo dalinys ir kur jo vieta tanke. Deja, bet šiandieninė Lietuvos realybė yra labai artima Izraelio pavyzdžiui. Mes turime beveik 2 milijonus civilių, galinčių laikyti ginklą. Neabejoju, kad šios grėsmės akivaizdoje, suteikus žmonėms galimybę išmokti naudotis ginklais, ir perteikus bent bazines karinės taktikos žinias, tai beveik akimirksniu sustiprins gynybinį šalies potencialą, nes atsiras daugybė žmonių, norinčių to išmokti su profesionalų pagalba.
3) Įtraukti į vyresniųjų mokyklos klasių programas privalomąją karinio parengimo bei savigynos discipliną. Bet kuris civilis privalo mokėti naudotis koviniu ginklu, nes kuo daugiau bus tokių mokančių, tuo bus mažesnė tikimybė, kad jį reikės kažkada panaudoti.
Mūsų šalies labui tikiuosi, kad išvardinti asmenys išgirs šiuos pasiūlymus ir su visa įmanoma sparta, būtina ekstremaliose situacijose, imsis veiksmų. Tai praktiškai nieko nekainuos, bet duos milžinišką efektą šalies gynybai.
Tikiu jumis ir visais Lietuvos piliečiais. Ir tepadeda mums Dievas“, – rašė D. Bunkus.
