„Šiandien ryte daugelis klausia savęs, ką galime daryti mes, kai naktį prasidėjo didžiulis karas – Rusijos agresija prieš Ukrainą visame pasienyje ir sproginėja sviediniai daugelyje Ukrainos miestų, dega namai ir žūva žmonės. Kijeve metro bus naudojamas kaip slėptuvė ir tūkstančiai žmonių traukiasi vakarų link. Netruks atsirasti pabėgėliai.
Tai ką daryti mums?
Galiu pasakyti, ko nedaryti.
Nereikia retorinių klausimų, o tai kaip čia dabar, taigi visi sakė, kad didelio karo nebus. Tai nebesvarbu ir neįdomu, kas ką sakė.
Nereikia, juo labiau, stebėtis, kaip čia Putinas pirma kalbėjo apie taikdarius Donbase, paskui jau prasidėjo karo ataka, tada kalbėjo apie specialiąją operaciją Donbase, o apšaudymas prasidėjo visur, ir joks ne specialusis, o tiesiog masinis puolimas, kuris prasideda nuo Ukrainos priešlėktuvinės gynybos neutralizavimo – nereikia tuščiažodžiauti, kad Putinas meluoja ir sako vieną, kitką daro. Išprotėjęs senas diktatorius meluoja, kaip kvėpuoja. Jis negali kitaip elgtis. Kvaila tikėtis, kad jis elgsis kitaip. Kvaila yra ateiti su neadekvačiais lūkesčiais.
Tačiau galima turėti prasmingų vilčių, kad Putinas baigs, kaip baigė Libijos pulkininkas Kadafis ar Serbijos Slobodanas Miloševičius, ir kad tai įvyks kuo greičiau, bet labai greitai turbūt nebus. Visi diktatoriai padaro skerdynes ir tik paskui už jas sumoka (ir tai sumoka ne visada, kiti ramiai baigia gyvenimą).
Nereikia stebėtis ar piktintis Rusijos propaganda, kuri meluoja, kad vyksta taškinės atakos tik prieš Ukrainos karo objektus, kai iš tiesų naudojami ir netikslūs raketiniai ginklai, kurie daužo ir jau ten – kam klius kam neklius. Propaganda, juo labiau Rusijos, niekada kitaip nesielgė. Per karą niekas neteikia informacijos, teikia informacinį palaikymą karo veiksmams. Rusijoje žiniasklaida jau seniai nebeteikia informacijos, per karą arba ne per karą.
Nereikia tuščiai vieni kitų klausinėti, kada gi tai baigsis, kada gi Vakarai elgsis kitaip, negu elgiasi, kada gi žmonės ateis į protą, kada gi pagaliau atsibusime ir panašių bobiškų virkavimų, kurie labiausiai tinka lietuviško teatro scenai.
Nereikia pas mane dėlioti komentaruose nuorodų ar atsišaukimų, deklaracijų ar peticijų. Čia ne skelbimų lenta, karas ar ne karas. Rašau tai, kas reikalinga man. Savo akcijas vykdykite pas save, o jeigu jūsų niekas neskaito, paklauskite savęs, kodėl. Jūsų turgaus, klyksmų, gifų ir balalaikų man reikia tiek pat mažai, kiek ir heiterių. Durnas draugas niekuo ne blogiau už priešą.
Nereikia klausti, kur gi Putino kariuomenė sustos, kada gi jam bus gana. Sustos, kai sustabdys. Viskas tik prasideda. Dar bus feikinių diversijų ir išpuolių, „Ukrainos išpuolių”, nukryžiuotų berniukų ir ukrofašistų, kurie valgo rusų vaikus. Bus pacifistų, kurie Ukrainoje sakys, tik pakeiskim vyriausybę, taikykimės, ir Rusija atstos.
Galiu pažadėti tik vieną: tie, kas yra vatnikai, teisina Putiną, klauso Kirkorovo, sako, kad Lukašenka teisus, perka rusišką gėralą ir kitaip bendradarbiauja su priešu, visi jie turi suvokti ir prisiminti, kad jie dalyvauja nusikalstamoje agresijoje ir tarnauja šėtonui, ir mes to nepamiršime.
O daryti galime kiekvienas tai, ką mes galime geriausiai pagal sąžinę ir sugebėjimus, savo darbe, su savo artimais ir mylimais žmonėmis, būti geriausi, kokie tik galime būti, viskame, kas nuo mūsų priklauso, nes visi karai kada nors baigiasi, ir visi visada liekame su tuo, ką gyvenime rinkomės daryti patys“, – mintimis dalinosi A. Užkalnis.
