“Esu nutapęs apie šimtą portretų. Kita mano aistra - peizažai, ypač su laivais”, - sako nuo seno tvirta portretisto reputacija garsėjęs aštuoniasdešimtmetis dailininkas.
Pozuoti paprašydavo ir pats
Sausį Eugenijus Survila surengė savo jubiliejinę apžvalginę parodą “Meno parko” galerijoje. Dailininkas sako, kad tai buvusi jau aštuntoji personalinė jo kūrinių ekspozicija. “Dirbtuvėje išlikusi tik nedidelė dalis mano tapytų portretų. Daug ką nupirko muziejai, daug kas yra pas žmones, kuriuos pavaizdavau”, - kalba dailininkas, traukdamas iš lentynų paveikslus ir jų spalvotas nuotraukas, o iš atminties - įdomias istorijas.
“Pats pirmasis portretas, kurį nutapiau, buvo Tado Ivanausko. Jaunystėje drąsos netrūko - tiesiog nuėjau pas mokslininką ir pasakiau, kad norėčiau sukurti jo portretą. Jis sutiko neiškart, pasitarė su Antanu Žmuidzinavičiumi. Šis mane pažinojo, atsiliepė teigiamai, tada Ivanauskas sutiko pozuoti”. Tado Ivanausko portretą iš parodos nupirko Kultūros ministerija. Jos užsakymu Eugenijus Survila tapė ir rašytojo Juozo Grušo, artisto Juozo Lauciaus, kitų menininkų portretus. Dailininko nutapytą aktoriaus Leonardo Zelčiaus portretą Dramos teatras jam padovanojo jubiliejaus proga.
Jei žmogus pasirodydavo įdomus, Eugenijus Survila pats pasisiūlydavo jį nutapyti. Jis sako, kad dailininko akis žmonių neskirsto į gražius ir negražius: “Iš kiekvieno išvaizdos galima išpešti kažką charakteringo, įdomaus. Portrete man svarbiausia piešinys. Žmogaus negalima sukarikatūrinti, jis turi būti atpažįstamas”.
Dailininkas prisimena, kaip modeliu tapo jo vokiečių kalbos mokytojas Petras Navardaitis: “Mokykloje jo bijojau, nes buvo labai griežtas. Tada net į galvą neatėjo, jog kada nors artimai susidraugausim. Kai susibičiuliavome, nutapiau jo ir šeimos narių portretus. Navardaičiui iki šiol esu dėkingas už puikias vokiečių kalbos žinias, kurios man labai gyvenime pravertė”.
Charakterių ir situacijų margumynas
Dailininkas artimai bičiuliavosi su tapytoju Rimtu Kalpoku. Jaunystėje Italijoje gyvenęs garsaus dailininko Petro Kalpoko sūnus Kauno menininkų pasaulyje išsiskirdavo. Ir pietietiška savo išvaizda, - tamsiaplaukis, rudaakis, su juodais ūsais, elegantiškos povyzos, - ir nelengvu charakteriu. Bičiulio portretas Eugenijui Survilai itin pavyko. “Daug kas sako, kad čia yra tikras Kalpokas. Toks “biškį” itališkas, “biškį” priekabus, bet turėjo ir daug gražių savybių”, - prasitaria tapytojas. Dabar tas portretas yra M.K.Čiurlionio muziejaus nuosavybė.
Operos dainininkės, garsaus dailininko Liudo Truikio gyvenimo draugės Marijonos Rakauskaitės portretas nukeliavo į Lietuvos teatro ir muzikos muziejų. Nors primadona drobėje atrodo labai panaši, tuo, ką joje įžiūrėjo dailininkas, ji neliko labai patenkinta. “Pamenu, kad pažiūrėjusi į paveikslą Rakauskaitė susiraukė - gal per seną save pamatė. Bet balsu nepasakė nieko”, - šypsosi E.Survila. Kiek prisimena, visi jo tapytieji po seanso norėdavo pamatyti rezultatą.
To, ką pamatė, garsiai nekomentuodavo, pastabų nereikšdavo.
Sovietmečiu buvo labai populiarūs darbo pirmūnų, partinių veikėjų, pogrindininkų portretai. Juos tapyti buvo pelningas užsakymas. Bet Eugenijus Survila, pats nebuvęs komunistų partijos nariu, tokiais pasiūlymais nebuvo užverstas. “Bene vienintelis šio rango herojų buvo profesorius Medicinos instituto rektorius Zigmas Januškevičius.
Jis iš pradžių nenorėjo pozuoti, paskui surengė man punktualumo egzaminą. Sako: ateik, tamsta, pirmadienį į Klinikas be penkiolikos vienuoliktą, aš ten skaitysiu paskaitą. Kai susirengiau pas jį, pamačiau, kad vėluosiu. Pasigavau taksi ir suskubau. Kai įėjau į Zigmo Januškevičiaus kabinetą, jis pirmiausiai pažiūrėjo į laikrodį, paskui į mane. “Egzaminą” išlaikiau. Pats Januškevičius, jei ateidavo pozuoti keliom minutėm anksčiau, manęs atsiprašinėdavo”...
Su mediko profesoriaus Vlado Lašo portretu susijęs anekdotiškas atvejis. Jį dailininkui papasakojo pats V.Lašas. “Tarnaitė paveikslą supainiojo su gyvu žmogumi. Moteriškė pravėrusi duris stebėjosi: keista, ponas sėdi savo kabinete, nors žadėjo išvažiuoti”.
Dailininko jaunystės laikais garsenybė buvo Kauno dramos teatro aktorius (dabar jau miręs) Algimantas Voščikas, spektaklyje pagal Juozo Grušo dramą suvaidinęs Herkų Mantą. Eugenijus Survila jį ir nutapė, vilkintį sceninį prūsų sukilėlių vado kostiumą. “Voščikas, ateidamas pozuoti į mano dirbtuvę, Herkaus Manto drabužius atsinešdavo lagaminėlyje. Kartą atsivedė ir draugą pasižiūrėti. Portretas jiems patiko”, - grįžta mintimis į praeitį tapytojas.
Mėgsta tapyti iš natūros
Eugenijaus Survilos braižą parodose nesunku atpažinti iš ryškaus piešinio ir kolorito. “Tapybai anemiškumo nereikia. Stiprios formos prašosi ir stiprių spalvų. Tačiau tai suderinti portretistui yra didelis iššūkis. Vaizduojant žmogų man labai svarbu panašumas, taigi pirmenybė atitenka piešiniui. Tapydamas peizažus, ypač laivų motyvus, patenkinu spalvinį alkį”, - sako menininkas.
Niekas taip nepadeda dailininkui kaip natūra, įsitikinęs tapytojas. Jo peizažai visada gimsta gamtoje. “Šitą Kretingos vaizdą nutapiau per Palangos kūrybos namų surengtą ekskursiją. Kol kiti kolegos aplankė visas įžymybes ir apsipirko, aš jau turėjau peizažą”, - prisimena Eugenijus Survila.
Dailininkas retai kada piešė portretą, pasinaudodamas tik nuotrauka. Pasak jo, tai yra vergavimas tam, kas jau užfiksuota. Bet būna ir neišvengiamų išimčių. “Dabar tapau rašytojo Antano Vaičiulaičio, kuriam birželio mėnesį sukaks 100 metų, portretą. Tai jo dukrų, gyvenančių Vašingtone, užsakymas. Kai jį baigsiu, tapysiu save. Autoportretą nelabai mėgau, teturiu vieną kitą iš senų laikų. Nenoriu praleisti progos dar kartą pažvelgti į save dailininko žvilgsniu, kol leidžia jėgos”.
