„Tuo metu buvo labai blogai, aš nieko nenorėjau. Man atrodė, kad neverta stengtis dėl nieko, netgi dėl savo mažo vaiko, kuris buvo šalia. Visų pirma, aš labai idealizavau tą savo sukurtą šeimą. Ko aš dabar nepavadinčiau šeima, nes tai nebuvo šeima. Šeima yra tada, kai žmonės žiūri viena kryptimi ir kai jie tikrai stengiasi vienas dėl kito. Šeima man yra vienas kumštis.
Bet viskas toli gražu nebuvo taip. Mes gyvenome savo gyvenimus, jis savo ir aš savo. Ir aš tiesiog bėgau iš paskos, ir tiek. O aš manau, kad mane, turi matyti daugiau žmonių, o ne tiesiog aš turiu būti namų šeimininkė, skalbti, plauti ir daryti tai, ko reikia vyrui. Man norisi kažko pasiekti. Aš nesakau, kad niekada nebūsiu namų šeimininkė. Ypač kai namuose yra mažų vaikų“, – laidoje „Kasdienybės herojai“ sakė moteris.
Tuo tarpu šiandien Vasha atveria dar vieną jautrią savo gyvenimo pusę – socialiniuose tinkluose ji prabilo apie sudėtingus vaikystės išgyvenimus ir meilę ypatingam žmogui, kuris ją lydi 23-ejus metus.
„Išpažintis. Mintys, kurios pastaruoju metu sukasi galvoje. Dažnai liūdžiu ir sunkiai išgyvenu savo duotą gyvenimo kelią. Nuoširdžiai viduje pergyvenu, bet tuo pačiu ir esu labai laiminga. Esu dėkinga savo mamai ir šeimai už viską. Pradėsiu pasipasakodama dažnai paliečiama tema – žinomumo kaina.
Dažnai užduodamas klausimas: „ar manai, kad būtum žinoma, jei ne tavo mama?”. Kas būtų, jeigu būtų... Egzistenciniai dėsniai sukasi galvoje ir visvien viskas atsisuka į dėkingumą šeimai.
Nuo mažų dienų augau badoma pirštais ne dėl to, kad su manimi buvo kažkas negerai. O todėl, kad čia juk TA, TOS Viktorijos dukra.
Mokykloje patyriau patyčias, pavydą ir visas kitas vaikystėje sunkiai išgyvenamas situacijas. Visą gyvenimą buvau auklėjama atsakingai žiūrėti į gyvenimą, nekreipti dėmesio į piktų ir nelaimingų žmonių komentarus, nuo mažų dienų buvo skiepijamos šeimos vertybės, mano autoriteto, senelio (a.a.) dėka.
Taip jau nutiko, kad mano mama išsiskyrė su mano biologiniu gamintoju, o vėliau mums gyvenimas atsiuntė nuostabų žmogų vardu Artūras, kurį dabar aš vadinu tėčiu. Šis žmogus mane augino ir augina jau visus 23 metus. Nuostabesnio tėčio įsivaizduoti negalėčiau, nors retai kada parodau savo jausmus, bet šį žmogų aš labai myliu ir esu jam dėkinga už viską ką man suteikė.
Bėgo metai... Iš mažos mergaitės virtau moterimi, kurios didžiausia svajonė sukurti laimingą šeimą buvo jau nuo paauglystės. Sutikau žmogų, gimė nuostabi dukrytė, kurios labai labai laukiau. O dabar mažylę auginu viena ir dar vis tikiu pasaka, kad ir mano gyvenimo kelionėje mane kaip ir mano mamą lydės toks puikus žmogus kaip Artūras“, – jautria išpažintimi pasidalino Vasha.
