Socialiniame tinkle A. Užkalnis pasidalijo mintimis ir prisiminimais iš savo gyvenimo. Kaip paaiškėjo, žinutė apie tai, kokią žymę vaikams palieka tėvų palaikymo stoka, yra aktuali daugybei žmonių. Šį A. Užkalnio įrašą palydėjo daugybė komentarų.

Tekstu žurnalistas sutiko pasidalinti ir su „Delfi“ skaitytojais. Kalba nekoreguota.

Toksiški tėvai

Išleidau naują laidą – apie tėvus abjuzerius. Abjuzui nėra gero lietuviško termino, gal smurtavimas arčiausiai (būkit geri, nesiginčykit, geruoju nesibaigs, čia ne diskusijų forumas).

Tėvų elgesiai: smurtas (fizinis ir psichologinis), saugumo jausmo nesuteikimas, sąlygiška meilė (tik už nuopelnus), nuvertinimas, autonomijos ir privatumo nesuteikimas, nepriėmimas (turi keistis, kad būtum pakankamas), pasyvi agresija, sušiktos dramos, kaltės ir gėdos jausmų indukavimas yra turtingas ir baisus meniu, kuriuo vaikui sukeliamos traumos ir jau suaugusiam reikia terapijos.

Ar galima atleisti tėvams už šitas piktadarystes? Galima, jei jie pripažįsta ką padarę ir nustoja taip elgtis.

Tačiau dažnai tėvai tęsia savo nuodų ejakuliacijas, įjungia dar daugiau pasyvios agresijos, kaltina terapeutus, kad vaiką primokė tėvo motinos negerbti, varto akis, šantažuoja, dar kiti daro dramas su sveikata (puikus šantažo būdas „oi man širdis“) ir skundžiasi kitiems giminėms, kad „auginau kaip mokėjau, naktų nemiegojau, va šitom rankom globojau, o vat nė vienas geras darbas neliks nenubaustas, nu nieko, gal greit numirsiu, tada jiems bus lengviau“.

Ir vaikai pradeda plėšytis viduje, kaip aš čia su tėvais nebendrausiu, taip negalima.

Dar ir artimieji pradeda savo sup*stas šarmankas: „taigi nekreipk dėmesio, mamutės nepakeisi, ji toks jau žmogus, senos kartos, taip tada visi darė, toks jau tas gyvenimas buvo, ji nekalta, ją pačią taip augino“. Bulšitas. Kiekvienas suaugęs atsako už visus savo žodžius ir veiksmus. Ir nedarykit iš agresoriaus aukos. Keršyti nereikia. Ir lygiai taip pat nereikia toliau nuodo lapnoti, nes mamutė taip įpratus. Tegu atsipratina. Tegu varo pas terapeutus ir tvarkosi savo traumuotą galvą.
Ką daryti suaugusiam vaikui?

Rinktis. Arba būkit auka ir sugėrinėkit abjuzą, kentėkit ir derinkitės prie smurtautojo.

Arba rūpinkitės savimi.

Jūs smurtautojams nieko neskolingi. Jūs neturite jokios pareigos talpinti jų brudą savyje. Jūs neprivalote su jais būti, jei jie jus toliau žaloja. Jūsų pareiga yra prieš save: saugoti save ir globoti, nes tai tik jūsų pasirinkimas.

Laida žemiau. Prenumeruokite, jei įdomu.

Spauskite čia.

Dar vienas dalykas netilpo laidon apie toksiškus tėvus. Iš tiesų milijonas dalykų netilpo, bet vieno tokio negaliu nepaminėt.

Žinot, kaip juokiasi visi, kaip iš faino bajerio, kai mama nežino, ką vaikas dirba. „Kažką ten su kompiuteriais“. Mama ne nesupranta. Mama renkasi nesidomėti, nes nuvertina svarbą, nuvertina vaiko (jau suaugusio) individualumą ir autonomiją, ir įpratusi galvoti ir sakyti, kad kas ten bus, ai nu nieko blatno, o vat Aldonos tai sūnus gydytojas, vat čia tai specialybė. Visi vaikai aplink geresni. „Pas visus vaikai kaip vaikai, tik šitas kaip koks debilas auga. Tu gal kur galvą peršalai, kad toks netikęs? Už ką man toks sunkus vaikas?“

Vaikas, abjuzintas emociškai tėvų, negavęs dėmesio ir įvertinimo, stengiasi (kol paskui neišsigydo) iš paskutiniųjų tėvams įrodyti, kad yra vertas meilės. Jį taip dresavo, kad tu pašokinėk, pasistenk, va pakabinom aukštai riestainį, op op, nagi davai. Ir kai jau suaugęs vaikas gauna darbą, kuriuo didžiuojasi, ir neša parodyt tėvams, kaip vaikystėje nešė piešinį parodyt ar inkilėlį. O ką tėvai? Tėvai nieko, jie net nepasistengs suprasti. „Kažką ten su kompiuteriais“. O vat Genutės tai sūnus banke dirba. Rimtas vyras.

Mano paties mama pirmus pora metų mano darbo BBC net nesugebėdavo suprasti ir paaiškinti, ką aš ten darau, kai jos draugės klausdavo. Maža to: mano pirmas kontraktas mano buvo dvejiems metams, ir mama labai norėjo, kad man jo nepratęstų. Kodėl? Todėl kad jai atrodė, kad čia šūdas ne darbas, reikia Lietuvoje kažkuo rimtu užsiimti. Ko aš norėjau ir kas patiko man nebuvo net paskutinėje svarbos vietoje. Nebuvo jokioje vietoje.

Kai grįžau iš UK po savo šešiolikos metų darbo, ir gavau laidą BTV, mama paklausė, o tai kuriam čia laikui man garantuotas darbas. Sakau, telike niekam nieko negarantuoja. „O tai ką darysi, kai atleis?“.

Padarė apie mane straipsnį žurnalas Žmonės“. „Prastas žurnalas, žemas lygis tokiame rodytis“.

Jeigu jums atrodo, kad po DELFI straipsniais apie mane nemalonūs komentarai, tai tenka prisiminti, kad mane augino ir čiūčiavo niekinančių, menkinančių ir nuvertinančių komentarų karalienė.

Autoriaus įrašai socialiniame tinkle: