Monika, prieš daugiau nei pusę metų į Nepalą su bičiuliais išvykai savanoriauti. Kaip ir kodėl kilo ši idėja? Kodėl pasirinkai būtent šią kryptį?
Tuo metu buvo antroji karantino banga – visi projektai pasibaigę, naujieji metai už poros dienų, pailsėta pakankamai, kad būtų jėgų, tačiau imtis naujų darbų prasmės ar motyvacijos tada visiškai neturėjau. Visi aiškiai supratome, kad koncertų ar renginių dar nebus. Ilgai. Pagalvojau, kad šiame periode galiu nuveikti kažką tokio, ką seniai norėjau. Įsiprasminti. Taip ir kilo mintis išvykti savanoriauti į mokyklą Nepale. O kryptį pasirinkau atsitiktinai.
Ankstesniame interviu apie šią savo kelionę sakei, kad vietiniams vaikams sieki įskiepyti norą mokytis pažinti. Ar pavyko atlikti šią misiją Nepale?
Į šį klausimą atsakyti labai sudėtinga. Nežinau, koks teisingas atsakymas. Kaip jį pamatuoti? Tuomet irgi tai pasakiau labiau abstrakčiai, nei tikėdamasi ateiti iki galutinio aiškaus taško. Tokie įgūdžiai ir savybės neišsivysto per 2 savaites ar 2 mėnesius. Kad taip nutiktų, su vaikais reikia nuosekliai dirbti, užsiimti. Nesu profesionali pedagogė, psichologė ar tuo labiau vaikų ekspertė, labiau veikiu iš savo pačios patirčių ir pamąstymų, kaip buvo man, kai buvau vaikas. Žinau, kad nudažytas žemėlapis per visą bibliotekos sieną vaikams tikrai sužadino jausmą pažinti pasaulį. Knygos, kurios nugulė į lentynas – taip pat. Toliau stengiuosi palaikyti santykį ir ryšį su mokykla, netrukus į tą pačią mokyklą išvyks savanoriauti du kiti lietuviai, kas man yra labai džiugu. Manau, tą pažinimo troškimą mes taip po truputį tiems vaikams ir skiepijame.
Ko, tavo manymu, iš tenykščių vaikų galėtų pasimokyti mūsiškiai?
Lyginti vaikus, kurie auga labai skirtingose kultūrose, yra neprasminga. Tai, kuo gyvename mes, nepaliečiams galbūt yra visai nereikšminga ir atvirkščiai. Taip yra dėl įvairių ekonominių, politinių, socialinių, visuomeninių aspektų.
Aišku, visada buvo žavu matyti, kaip grupė vaikų, net jei tai labai didelio amžiaus skirtumo grupelė, turėdama vieną mažą saldainį, padalindavo jį į tiek dalių, kiek vaikų yra. Vienas kitam tenykščiai ypač draugiški, paslaugūs. Bet manau, jog mūsiškiai vaikai auga tokiomis sąlygomis, kad nereikia taip stipriai vertinti to vieno saldainio. Vienas saldainis neatneša tiek džiaugsmo, kiek vaikams ten. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra.
Nepaisant darbų su vaikais, netrukus ėmeisi ir dar didesnių darbų. Gal gali apie tai papasakoti plačiau? Kokius konkrečiai darbus atlikdavai dienos metu? Kas buvo sunkiausia?
Atlikusi savo savanorystę kaip mokytoja, išvykau truputį pakeliauti po Nepalą, bet viso to laisvo laiko metu viduje nešiojausi mintį, kas yra tikroji savanorystė, ką ji reiškia man. Per tas kelias savaites mokykloje gavau normalaus kultūrinio šoko, gerokai atsikvošėjau – realiai suvokiau, kaip gerai gyvenu. Sugrįžo džiaugsmas tiesiog būti. Kaip vaikystėje. Juk visi dažniausiai būdavome laimingi vien dėl to, kad saulė šviečia ir gali basomis lauke lakstyti. Mąsčiau apie tai, kiek daug susivokimo man padovanojo ši mokyklos patirtis, o ką tiems vaikams padovanojau aš? Ar tos dvi savaitės kūrybinių užduočių yra viskas? Nuprendžiau, kad, manau, jog galiu daugiau. Turėčiau daugiau.
Taip kilo mintis parodyti esamą mokyklos padėtį savo socialiniuose tinkluose ir pakviesti žmones prisidėti prie geresnės šių vaikų gyvenimo ir mokslo kokybės. Tada prasidėjo tikrasis darbas: buvau ir statybų rangovė, ir kuratorė, ir prižiūrėtoja, ir dalyvė. Reikėjo surasti savanorių, kurie prisidėtų prie viso šito sunkaus fizinio darbo, surasti darbininkų, nupirkti visas prekes, susivežioti jas, užsakyti medžiagas.
Nepaliečiai, kai sakydavau, jog padarysiu tai per mėnesį, sukiojo pirštą prie smilkinio, nes darbai ten vyksta ypač lėtai. Viskas visada vėluoja. Maži statybų darbeliai gali užtrukti ir pusę metų. Bet aš aiškiai žinojau, kad tiek laiko neturiu, todėl reikėjo veikti greitai. Pati nežinau, kaip viskas taip pavyko. Bet pavyko! Per mėnesį su puse pertvarkėme vaikų hostelį, įrengėme vaikams dušą, sutvarkėme laisvalaikio zoną, įkūrėme biblioteką.
Pakalbėkime plačiau apie atnaujinimo, remonto darbus Nepale, prie kurių prisidėjai ir pati. Ar tiesa, kad apie tvarumą ten nereikia nei kalbėti – kone viskas daroma iš antrų rankų gautomis žaliavomis, panaudojami seni, tačiau geri daiktai, priemonės?
Apie tvarumą ar ekologiją darydama darbus tikrai super daug nemąsčiau – tuo metu labiau mėginau sugalvoti iš kur gauti ir kaip gauti reikiamą medžiagą ar daiktą ir ar tai išvis įmanoma. Bet, tikriausiai, kai ką tikrai pavyko įgyvendinti tvariai. Pavyzdžiui, bibliotekos baldus nupirkome iš užsidariusio viešbučio, kitą dalį baldų konstravome patys. Juk ten nėra taip, kad sėstum į mašiną ir nulėktum į skandinavišką baldų parduotuvę. Apie visas reikiamas priemones ir daiktus turi mąstyti iš esmės ir suktis iš to, kas prieinama, ką gali pasigaminti pats.
Ar daug sutikai kelyje tokių, kaip tu – pasiryžusių šiai šaliai ir jos žmonėms palikti kur kas daugiau, nei įprasta turistė?
Sutikau nemažai. Ypač po 2015 metų žemės drebėjimo, kuris gana nemenkai suniokojo Nepalą, atsirado gana daug organizacijų, kurios padeda atsatyti įvairias mokyklas, kaimus. Ir nors kartą nuvykus ten ir susipažinus su tų žmonių gerumu, sunku užsimerkti prieš jiems reikiamą pagalbą.
Ką tau davė savanorystė kaip asmenybei?
Manau, jog ji mane užaugino, priminė, kaip viskas iš tikrųjų yra paprasta. Priminė, kad žmonės yra geri ir kiek daug gali viena maža mintis. Priminė, kad pasaulis visgi keičiasi mažais mažais žingsniais, kai mes patys esame tame pokytyje. Nekalbu apie kažkokius griausmingus ir didelius pakitimus, bet tas ir žavu – matyti, kaip dalykai keičiasi aplink tave lengvais šešėliais. Manau, jog mane tai įžemino, įprasmino.
