Keliais pavyzdžiais iš gyvenimo Fuerteventūroje pandemijos akivaizdoje Algis pasidalino feisbuke.
„O pas mus serga tik 30.
Iš viso 30, visoje saloje, nors žmonių kaip Klaipėdoje.
Kur čia paslaptis? Gal todėl, kad 85 procentai gyventojų pasiskiepijo?
O gal todėl, kad sąmoningumas šimtąkart didesnis, nei lietuvių.
Nenoriu ant lietuvių varyti – geri mes žmonės, drąsūs, stiprūs, vikrūs, bet kartais klaidingai suprantame laisvę.
Papasakosiu pavyzdžiais.
Čia gatvėje gali vaikščioti be kaukės, jos tik rekomenduojamos. Bet visi su kaukėmis, ir jokių iškištų nosių. Nes žmones saugosi ne policijos, o galimo užkrėtimo. Eiti be kaukės atrodo tarsi net nepadoru – lyg čiaudėtum kitam į veidą.
Mokyklose vaikai bendrauja tik klasėmis, per pertraukas žaidžia tik klasės ratelyje, jokių kontaktų su kitais mokiniais. Ir visą laiką su kaukėmis. Net didžiausi išdykėliai – be išlindusių nosių.
Bet labiausiai nustebino skrydis lėktuvu.
Nusileidome, stiuardesė pranešė, kad jau galima įsijungti telefonus. Visi įsijungė ir žiūrinėja kažką. Žiūrinėju ir aš.
Lėktuvas privažiavo prie savo vartų, sustojo.
Niekas nė mirkt – toliau savo telefonus maigo.
Galvoju, kažkas negerai, kodėl jie nesistoja, nepuola traukti lagaminų, nesigrūda laukan?
Atsisuku atgal pažiūrėti, kas vyksta: paskutinės eilės keleiviai keliasi, pasiima nuo lentynos daiktus ir išeina. Tada pakyla sekanti eilė, o likusieji sėdi, nesimuisto. Tada sekanti, dar kita – taip per kelias minutes visi ir išlipome. Mandagiais pusantro metro atstumais.
Ir niekas nesistumdė, nekvėpavo į pakaušį, nekantriais žvilgsniais nevarstė.
O žmonės tame lėktuve buvo ne kažkokie inteligentai ar kunigai – paprasčiausi statybininkai, vairuotojai ir virėjai, na, gal pasitaikė ir koks vadybininkas.
Tai va, galvoju, gal ir mes, milžinų ir didvyrių tauta kada nors išmoksime taip gerbti ir saugoti vienas kitą.
Tada gal ir pas mus būtų tik 30 sergančių per visą Klaipėdą“, – pasidalino menininkas A. Kriščiūnas.
