Kėdainiuose, kur prieškariu mokėsi ilgakasė mėlynakė Antanina Mackevičiūtė, literatūros mokytojas buvo rašytojas Juozas Paukštelis. Tos pamokos aktorei dabar atrodo tarsi likimo dovana, o anuomet buvo ir tolesnio pasirinkimo gairės. Taigi po abitūros kelias iš Kėdainių jaunąją panelę atvedė į Kauną: Vytauto Didžiojo universitete 1943 m. Antanina Mackevičiūtė pradėjo studijuoti lituanistiką. Nors vėliau atsidėjo visai kitai profesijai, geras pamatas neišnyko be pėdsako: savo jubiliejiniame vakare, antradienį įvyksiančiame Kauno valstybiniame dramos teatre, aktorė ketina paskaityti ištraukų iš rašomų atsiminimų, o patį rašymą ji vadina kūrybos teikiamu malonumu.
Iš meilės literatūrai, iš giliai suvoktos žodžio vertės kilo daugybė sceninių Antaninos Mackevičiūtės sumanymų. Jos talento gerbėjai dažnai mato aktorę, skaitančią prozą ir poeziją literatūros vakaruose.
Skaitymo aistra, matyt, paskatino ir rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės monospektaklio “Dar kartą atsigręžiu” sukūrimą. Jis išlikęs publikos atminty, nors sukurtas bemaž prieš dešimtmetį. Net ir pati rašytoja, garsėjanti reiklumu savo kūrybos interpretacijai, nešykštėjo padėkos žodžių aktorei. Jei dar pridursime, kad Birutė Pukelevičiūtė yra ir teatralė, vaidinusi išeivijos scenose, suprasime, kad autorės vertinimus giliai širdin įsidėjo ir Antanina Mackevičiūtė ir monospektaklį režisavusi aktorė Danutė Juronytė.
“Šis spektaklis man labai padėjo asmeniniame gyvenime, aš suvokiau, kokius didelius išgyvenimus pakėlė kiti mano kartos žmonės”, - aktorė įvardijo galimas kūrybos ir gyvenimo paraleles.
Nors intensyvusis kūrybos periodas jau praeity, Antanina Mackevičiūtė neslepia, kad naktimis dažnai grįžta į sceną, teatre išgyventoji įtampa einant į sceną aidu atsikartoja sapnuose. “Nubundu smarkiai plakančia širdimi, išpilta prakaito - sapne vis kažko nespėju”, - šypteli pašnekovė.
Atminties saugykla
“Pažiūrėkim į datą: kada Maironio lietuvių literatūros muziejuje Gytis Padegimas rengė Maironio vakarą? - klausia Antanina Mackevičiūtė, vienkartiniame spektaklyje vaidinusi Maironio seserį Marcelę. Kaip? 2000-aisiais?”
Tačiau atmintis išsaugojo daugybė su šiuo vaidmeniu susijusių detalių, atrodo, viskas vyko tik vakar. Spektaklis buvo vaidinamas atvirame lauke, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, Antanina Mackevičiūtė turėjo vaidinti su prisegamu mikrofonu. Deja, visai prieš spektaklį paaiškėjo, kad teks naudotis rankoje laikomu mikrofonu. “Tokių aš negaliu pakęsti”, - sako aktorė tokiu balsu, kad gerai supranti, kaip ji buvo išmušta iš vėžių. Tada Gyčiui Padegimui prireikė viso savo sumanumo, kad aktorė, kaip sakoma, “atgautų formą”, o publika nė neįtartų esant kažkokių nesklandumų.Taip, beje, ir įvyko.
Kolegos aktoriai sutartinai aiškino, kad Tonė (taip iki šiol švelniai trumpina aktorės vardą teatre) ypatinga savo sugebėjimu likti lyg nepastebima, lyg šešėlyje. “Ji gali būti tyli lyg pelytė užkulisiuose, o po akimirkos scenoje - karalienė. Vidinė jos kaita labai artistiška, išraiškinga. Scenoje ji žėri ir žavi”, - lyg susitarę kartojo aktoriai, kuriems teko vaidinti su Antanina Mackevičiūte.
Tačiau galėjo įvykti ir taip, kad aktorė savo karjerą būtų tęsusi kur nors kitur. Prieš kelis dešimtmečius Kauno dramos teatre V.Šekspyro “Vindzoro kūmutes” statęs kviestinis režisierius dar ilgai laiškais beldėsi į jį pakerėjusios aktorės Antaninos Mackevičiūtės širdį. Kur ten prisibelsi, jeigu dar “žalioje jaunystėje”, atsakydama į laišką savo netikėtam gerbėjui ir nesugalvojusi, kaip geriau kreiptis, ji parašė: “Gerbiamas Tamsta”. Ir, žinoma, užgesino jauną širdį.
Dar vienas aktorės bruožas, kurį minėjo kolegos, - didelis jos savikritiškumas, joje neįžvelgsi menkiausių “žvaigždžių ligos” simptomų. Nors pagrindo didžiavimuisi teatralė galėtų turėtų. Įspūdžiuose apie kauniškėje scenoje matytą “Baltaragio malūną”, Juozas Baltušis rašė: “Iki šiol girdžiu sidabrinį Marcelės juoką”.
Pirmiausia išsprūsta “ne”
Išskleidusios didelius popieriaus lakštus su tvarkingai surašytais spektaklių, kuriuose vaidinta, pavadinimais, datomis kalbamės apie Antaninos Mackevičiūtės herojes. “Visada stengiuos jas suprasti, bijau primesti joms savo gyvenimo sampratą, mąstyseną. Man įdomu įsigilinti į jų charakterį, elgesio priežastis, suprasti saviraiškos būdą. Savo žingsnį stengiuos priderinti prie galimos jų eisenos. Labai išgyvenu, jei manau, kad nepavyksta”.
Vėliau dažniausiai paaiškėja, kad tas “nepavyksta” plaukia iš didelio aktorės savikritiškumo, o režisieriams belieka tik išblaškyti savigraužos apimtą menininkę. Šią jos savybę taip pat žino kolegos, o ji pati, norėdama pasiteisinti, sako, kad dažniausiai į kiekvieną naują situaciją ji sureaguoja žodeliu “ne”. Ne, rimtai ji nenorėjo studijuoti literatūros, nes labiau žavėjosi opera, baletu ir mokėsi dainavimo. Labai nemėgo etiudų, būtinų studijų metais, tačiau kai tekdavo gilintis į vaidmens dramaturgiją, iškart aprimdavo, susikaupdavo, pasinerdavo į kūrybą, džiugindama ir bendramokslius, ir dėstytojus... “Kai būsimasis mano vyras pasipiršo, aišku, pirmiausia pasakiau tą amžiną savo “ne”, nors vėliau pasakiau ir lemtingąjį “taip”, - užbaigia pašnekovė.
Improvizuotą prisiminimų popietę lydinčiose nuotraukose - prabėgusio laiko akimirkos: Kęstutis Genys, Henrikas Kurauskas, Marija Rasteikaitė, Laimonas Noreika - mieli, brangūs žmonės iš praeities. Apie juos aktorė kalba su tokia pat šiluma, kaip ir apie šiandieninę trupę - su visais malonu bendrauti, visų jų nauji darbai traukia jos dėmesį.
“Kai išgirdau E.Nekrošiaus frazę, jog nėra blogų aktorių, kad yra tik blogi režisieriai”, - išdrįsau jam pasakyti: “Jūs esate didelis menininkas”. Laikas su kaupu patvirtino prieš kelis dešimtmečius pasakytus mano žodžius, nes kūryboje nebūna per daug dėmesio esančiajam šalia”, - sako aštuoniasdešimtąjį jubiliejų mininti ir daugiau kaip pusšimtį metų teatrui atidavusi aktorė.
