– Ar rašymas gali būti susijęs susijęs su sezoniškumu ir kaip rašosi karštą vasarą?
– Ši vasara rašymui per karšta, nes tenka vis lakstyti į dušą. Sodyboje dažniau rašo Fausta (rašytojo gyvenimo draugė Fausta Marija Leščiauskaitė), nuvažiavusi ten su šunimis, bet ir aš kartais važiuoju ten dirbti, o šiaip aš vis dar esu miesto žmogus. Geriausia man dirbti namie, mėgstamiausias įrankis rašymui – iPad, o kartais stacionarus kompiuteris. Didelė klaviatūra primena jaunystę ir darbą biure.
Praeityje daug esu rašęs kelionėse: traukiniuose, lėktuvuose, o Kalifornijoje ypač mėgstu rašyti telefonu, vaikščiodamas po miestą ar parke. Tai ne pats greičiausias būdas, tačiau daug esu parašęs būtent taip. Deja, šiais laikais tai nepavyksta, nes neišeina rašyti, vedžiojant du aktyvius ir smalsius šunis, o vaikštau dažniausiai su jais.
Kalbant apie sąlygas, visada prisimenu pagrindinę: kad man netrukdytų. Kalbomis, klausimais, telefono skambučiais. Kažkas pasakė: „Didžiausias rašytojo priešas yra ne idėjų ar įkvėpimo stygius ir net ne talento stoka. Rašytojus žudo trukdymai.“
– Ar būna dienų kaip tyčia, kai tiesiog nesirašo, jokios mintys į galvą neateina?
– Receptas čia tik vienas – jeigu nesigauna dirbti su kokia nors tema, pagalvok, kad prie jos sugrįši, ir rašyk ta tema, kuria gerai rašosi tuo momentu. Jeigu – retais atvejais – ir kitą dieną nesinori grįžti prie kokios nors temos, tai Dievo balsas, patariantis: ši tema yra ne jūsų. Rašykite ką nors kitą. Tik dabar, šeštaisiais mano žurnalo leidimo metais, supratau, kad galima rašyti tik tai, ką rašyti malonu, faina, smagu, norisi. Išspaustas tekstas ir atrodo kaip iškankinta išspauda, daugiau nieko.
Apskritai, dirbti reikia tik tai, ką nori dirbti – esame tai aptarę su Vytaru Radzevičiumi, ir nustebome, kaip abu lygiagrečiai, maždaug panašiame gyvenimo etape, priėjome tos pačios išvados. Žinoma, dirbti tik mėgstamus darbus kartais gali reikšti mažiau pinigų, tačiau kam tie pinigai, jeigu kankiniesi? O aš visą laiką džiaugiuosi viskuo, ką darau.
– Dabar atrodo, kad būti rašytoju ar autoriumi yra tarsi madinga. Rašo bene visi, o ir pandemija mums parodė, kad darbas iš namų turi daug savų privalumų – ideali terpė tapti autoriumi. Ar pastebėjote tokį reiškinį?
– Gerai, kad daugiau žmonių skaito: iš naujųjų Viduramžių mes žengiame į naująjį Renesansą, apšvietos laiką. Tikra tiesa, kad karantinas priminė, jog didžiausias šaltinis kūrybai nėra aplinka – didžiausias šaltinis esame mes patys.
Nenorėčiau nieko vadinti „netikrais“ ar „laikinais“ rašytojais. Pirmiausia, šiaip jau mes visi svečiai šioje žemėje, todėl laikinumas būdingas visiems. O apie mane yra sakę „Užkalnis ne rašytojas“ gal dešimt milijonų kartų, o gal ir vienuolika. Na, ir kas?
Ar kažkas dėl to nustojo pirkti mano knygas, žurnalus ar skaityti tekstus? Kiekvienas rašytojas yra tikras, jeigu yra skaitomas. Rašytojas tampa profesionalu, kai sugeba iš savo honorarų, kaip rašė Stephenas Kingas, susimokėti elektros sąskaitą namie. Tada jau esi profesionalus autorius, tada tai yra tavo darbas.
– Norint gerai rašyti yra tarsi privalu skaityti. Kokių skaitymo įpročių turite? Ar yra knyga, kurią vis atsiverstumėte?
– Mano didžiausias įprotis – taupant laiką, paskirti dvi–tris valandas per dieną klausymui. Garsinės knygos, paskaitos, interviu per ausines, vedžiojant šunis, man yra naujoji tradicija ir atradimas. Tai labai įvairus turinys – nuo Rusijos poeto paskaitos apie Harį Poterį iki amerikiečių astrofiziko paskaitų ciklo apie mokslinio metodo taikymą ir pažinimo prigimtį.
Aš gilinuos labai daug į ką, labai greitai ir priešokiais – retai kurią knygą perskaitau atsisėdęs nuo pradžios iki galo. Bet svajoju kažkaip grįžti prie šio malonumo. O šiaip per mano akis prabėga per dieną labai daug temų – dešimtys. Nuo itališkų pastos padažų receptų iki marokietiškų smilkalų, ir kuo jie skiriasi nuo smilkalų, kuriuos naudoja Sirijoje.
Dar daug specializuotos literatūros skaitau ruošdamasis savo laidų įrašams: ir mano asmeninėms, „Kalba Užkalnis“, ir laidoms apie psichologiją ir psichiatriją su Ričardu Savukynu platformoje „Patreon“.
– Kas jus paskatino prisijungti prie populiariausios mokamo turinio platformos Lietuvoje „Delfi Plius“?
– Ten labai motyvuoti skaitytojai, nes jie moka pinigus, ir tai reiškia, priima sąmoningą sprendimą. Jie visai kiti, negu skaitantys nemokamą turinį – ne blogesni ir ne geresni, tiesiog ateina su kitokiais tikslais, kitokiomis poreikiais ir kitokiais lūkesčiais.
– Daugelis dabar piktinasi, kad visur tik kriminalai, skandalingos naujienos. Ką iš tiesų žmonės skaito ir kaip manote, kodėl visuomenėje kyla toks susiskaldymas?
– Tie piktuoliai galėtų savimi pasipiktinti, ką jie skaito, tą jiems ir publikuoja. Žiniasklaida nėra visuomenės mama ar globėja, mes esame tos pačios visuomenės atspindys, jos pjūvis, mes visi vienoj gelmėj užgimę.
Kai žmonės pyksta ant žiniasklaidos, jie pyksta ant savęs: dėl savo įpročių, netobulumų, ydų. Kai mes matome kažkokį žmogų ir jis mums atgrasus, tai jaučiame ne pyktį jam, o baimę, kad patys galime atrodyti panašiai. Taip ir su žiniasklaida. „Kiek dar rodys bomžus, alkoholikus ir Kariotiškių sąvartyną?“ – tol, kol bus bomžai, alkoholikai ir Kariotiškių sąvartynas.
Apie antraštes viskas yra suprantamai paaiškinama: antraštė yra pakuotė, popieriukas, ryški dėžutė, skirta dėmesiui patraukti – kaip filmo treileris arba didelis plakatas prie kino teatro. Ar atėję į kiną, dvi valandas matysite tą plakatą? Ne, tik dalį laiko matysite tuos aktorius, ir atrodys jie visai ne taip. Ar tai reiškia, kad plakatas meluoja? Ne, tai pakuotė. Tai reklaminis dėmuo. Taip pat ir antraštė yra reklaminis teksto dėmuo.
Žmonėms labai patinka skaityti apie pinigus arba apie žinomų žmonių nesėkmes. Užkalnį išvarė, liko nevalgęs, neįleido, apgavo, apmulkino, per daug paėmė pinigų, jis nusigyveno, puolė, smuko, žlugo. Jiems patinka bent antraštėje turėti tokią fantaziją, kaip žmogui, perkančiam kvepalus iš reklamos, kurioje yra dieviško grožio mergina, patinka pasvajoti, kad gal ta mergina galėtų būti jo. Todėl į dažną antraštę kišu pinigų sumą arba kokią nors tolimai pritemptą nesėkmę. Veikia kaskart.
– Kokią formulę pats naudojate skaitytojams pritraukti?
– Yra bendra taisyklė: penkios reitinginės tekstų grupės, arba temos, arba rašymo būdai, kurie garantuotai pritraukia visada. Ne aš jas sugalvojau. Penkios, ir šeštos niekas dar neišgalvojo.
Pirmoji: paslaptis arba mistika (kai dar nežinai, bet nori sužinoti). Antroji: greita įvykių seka – kai siužetas vystosi taip, kad vienas įvykis, kaip ant siūlo, traukia paskui save kitą, ir negali atsispirti, na, dar vieną pastraipą. Trečioji: asmeninis santykis su skaitytoju, tai yra, kai skaitytojas tekste atpažįsta save arba pajunta matęs ir patyręs tiksliai tą patį, ką aprašo autorius; tai ne pažinimo, o atpažinimo džiaugsmas. Ketvirtoji: juslinis, detalus ir provokuojamas maisto aprašymas. Penktoji: rašymas apie seksą.
Mano labiausiai provokuojantys straipsniai, tie, kurie susilaukia rezonanso ir dešimčių ir šimtų tūkstančių perskaitymų priklauso trečiąjai kategorijai. Kiekvieną sekmadienį rašau apie maistą, ir ten dar yra pribarstoma trečiosios grupės kabliukų. Šeštadieniais rašau apie kvepalus, ir ten dažniausiai ir daugiausiai seksualinių metaforų ir vaizdinių, nes kvapas yra labai juslinis dalykas, nuo jo negalime pabėgti, kaip negalime pabėgti nuo savo troškimų ir aistrų.
– Pastarasis Jūsų straipsnių ciklas „Iššifruoti Rusiją“ pasakoja apie gana keistus sovietinius reiškinius, Rusijos ideologiją. Kodėl pasirinkote šią temą ir galbūt galite išduoti, kokias istorijas šiam ciklui dar ruošiate?
– Šiame cikle, prie kurio dirbau jau prieš keletą metų, rašau apie filmus ir jų kūrėjus, kurie mano kartą (man dabar 50) ir truputį jaunesnius žmones neišvengiamai paveikė, nes dauguma esame viena koja iš sovietinio kalėjimo konteksto. Dirbdamas BBC, kelerius metus praleidau, analizuodamas Rusijos žiniasklaidą ir propagandą, su Rusijos audiovizualine produkcija esu gana išsamiai susipažinęs – o kadangi visokius Štirlicus ir tankistus pamačiau ne vaikystėje (tėvai neleisdavo žiūrėti televizoriaus), o jau brandžiame amžiuje, tai man sentimentų tiems filmams nėra. Aš juos narplioju, kaip mokslininkas, preparuojantis nuodingus roplius ir skorpionus.
Norėčiau dar parašyti apie sovietinės animacijos ir vaikų filmų („Elektroniko nuotykiai“ ir kiti kūriniai su pionieriais ir spaliukais) struktūrą, ką ta produkcija kalbėjo ir kokių tikslų siekė. Kai matome šiandieninius vatnikus, kalbančius, kad Sovietų Sąjungoje viskas buvo geriau, tai yra jų vaikystės indoktrinacijos pasekmė, melo paradigmos virusas buvo įdiegtas jiems į smegenis ir gyvena, nors Sovietų Sąjungos nebėra.
Naujausius Andriaus Užkalnio tekstus ir išskirtines istorijas galite rasti „Delfi Plius“ platformoje.
