Seneli, mano mielas, geras seneli, / Buvau tokia laiminga pasakoj tavo. / Seneli, mano mielas, geras seneli, / Tikėjom rasti pasakų šalį, / Kur gėlės žydi amžinai / Kur saulėti keliai“, – tai žodžiai iš Nijolės Ščiukaitės atliekamos dainos „Senelis“.
Būdama ketvirtoje klasėje pati netekau mylimo senelio, su kuriuo vaikystėje iš sniego statydavome namus ilgais ir aukštais koridoriais, kuris man skaitydavo pasakas prieš miegą ir švelniai glostydavo galvą, tad kaskart klausydama šios dainos pravirkdavau, nes ji ne tik apie vaikystės pasakų ir vilties šalį, tai ir nuoširdus atsiprašymas: „Atleisk man, per maža gal buvau, / Kad už viską padėkot pamiršau“, ir klausimas, kurį visada priverčia užduoti artimo žmogaus mirtis: „Kodėl taip greit metus gegutė skaičiavo?“ Daina man, vaikui, padėjo išgyventi senelio netektį.
Dainininkė Nijolė Ščiukaitė man šiek tiek priminė Sniego karalienę – labai elegantiška, nežemiškai graži, orios laikysenos. Ji buvo ne tik įsimintiniausia ansamblio „Estradinės melodijos“ solistė, bet ir ansamblio vadovo maestro Juozo Tiškaus žmona.
Pora buvo labai laiminga. Šeimoje Juozas Nijolę globojo, ji vadina vyrą savo geriausiu draugu. Vadovas jis buvo griežtas, reiklus, didžiausias Nijolės kritikas – gyrė labai retai, bet, žinoma, ir labai palaikė jos profesinę veiklą ir dainuojant, ir vėliau jai dirbant B. Dvariono muzikos mokykloje Vilniuje.
Kaune gimęs Juozas Tiškus vaikystėje taip mėgo muziką, jog net verkdavo klausydamas melodijų, sklindančių iš patefono. Pastebėjęs ypatingą sūnaus susidomėjimą muzika, tėvelis jam nupirko akordeoną. Paskui, kaip ir visi muzikalūs kauniečiai, mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume.
Tarnaudamas kariuomenėje mokėsi ne karybos, tobulino muziko įgūdžius – grojo, vadovavo ir organizavo muzikinius kolektyvus. Spontaniškas Juozo Tiškaus apsilankymas savo buvusioje gimnazijoje, kur tada jau veikė Kauno politechnikos institutas, tapo lemtingu – jis pataikė į instituto orkestro repeticiją, nešykštėjo patarimų, kaip reikėtų groti. Orkestrui kaip tik trūko profesionalo rankos ir jį pakvietė vadovauti.
Netrukus visas Kaunas kalbėjo apie mieste atsiradusį labai stiprų estrados kolektyvą. Į koncertus Kauno sporto halėje bilietai buvo išgraibstomi per kelias valandas. Orkestras pradėjo gastroliuoti po Lietuvą. Ar galite įsivaizduoti – tais laikais gastrolių orkestras vykdavo sunkvežimiu atviru kėbulu!
Muzikantai kartais atvažiuodavo sulyti, sušalę, bet buvo jauni, entuziastingi, grojo patinkančią muziką, tad į nepatogumus nekreipė dėmesio. Orkestras laikėsi vienos nerašytos taisyklės – nemokamai į koncertus įleisdavo vyrus, vilkinčius baltais ir rudais langučiais marginto pi-pi vadinto audinio švarkais, prašydavo tuos švarkus paskolinti, apsirengdavo ir koncertuodavo visi vienoda koncertine apranga.
Atkaklus darbas, profesionalumas lemia sėkmę – 1957 m. Juozo Tiškaus orkestras paskelbiamas geriausiu orkestru Lietuvoje ir išsiunčiamas į Maskvą, į Pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį varžytis su kitais atlikėjais. Festivalyje buvo apdovanoti ne tik medaliu už sėkmingą pasirodymą, bet užmezgė ryšius ir net nusipirko orkestruočių su partitūromis iš Vidurio Europos bigbendo karaliaus Karelo Vlacho orkestro.
Sėkmė įkvėpė, grįžęs orkestras parengė naują įspūdingą programą „Festivalio suvenyrai“, kuri nepaliko abejingų nei žiūrovų, nei muzikos pasaulio profesionalų. Vyresnieji skaitytojai tikrai prisimins, ką reiškė trijų didžiųjų raidžių trumpinys LEO – Lietuvos estradinis orkestras.
1958 m. J. Tiškaus orkestro pagrindu nuspręsta įkurti profesionalų Lietuvos estradinį orkestrą, priklausantį Valstybinei filharmonijai, kuriam vadovautų pats maestro. Tai buvo pirmasis Lietuvoje profesionalus bigbendas. LEO koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir SSRS, mat garsas apie džiazuojantį orkestrą sparčiai plito. Orkestras grojo pasaulyje garsių džiazo kompozitorių Glenno Millerio, Duke'o Ellingtono, Dizzy Gillespie kūrinius, ši muzika varė publiką iš proto, koncertai puikiai praėjo Latvijoje, Estijoje, Gruzijoje, Armėnijoj, Azerbaidžane.
1963 m. orkestrui koncertuojant Magnitogorske, klausytojai, nepatekę į salę pro duris, lipo vidun pro langus, bet visa tai labai nepatiko kai kurių respublikų sovietiniams funkcionieriams. Minske pasirodymas buvo suplanuotas Karininkų namuose, atvykus pareikalauta programos perklausos. Išklausę liepė pašalinti net devynis kūrinius iš trisdešimties.
Nenorėdami susikompromituoti, publikos akyse koncertuodami su apkarpytu repertuaru, atliko visą. Tąkart kažkaip praslydo. Kartą kažkas sąjunginiame laikraštyje „Izvestija“ sukurpė kritinį straipsnį „Duokite atkirtį bjaurasčiai!“, ir LEO gastrolės buvo sustabdytos. Vis dėlto LEO užstojo Rusijos autoritetas, estrados pasaulio korifėjus Leonidas Utiosovas, ir orkestras koncertavo toliau, bet vėliau buvo daugybė kitų kartų, kai J. Tiškus turėjo eiti aiškintis dėl laisvamaniško repertuaro, jį nuolat svarstydavo ir tai gerokai išvargino maestro, tuo pat metu dar ir studijavusį Konservatorijoje Vilniuje.
Muzika, kvepianti laisve, buvo sovietinio režimo baubas. LEO, vadovaujamas maestro J. Tiškaus, gyvavo aštuonerius metus ir per tą laiką surengė 1200 koncertų visoje SSRS.
1966 m. LEO buvo performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“. Dalis muzikantų, daugiausia lietuviai, perėjo į „Estradines melodijas“, bet solistų reikėjo ieškoti naujų, nes LEO dainavusi Džilda Mažeikaitė išvykusi į Maskvą jau dainavo su Jurijaus Saulskio vadovaujamu orkestru, kita puiki solistė Vida Vaitkutė, perviliota dainavo Edžio Roznerio orkestre.
Neliko ir kito įsimintino (ne dainavimu, bet temperamentu) LEO atlikėjo – Chosė Mackanio, kurį penkiolikametį tėvai iš Kolumbijos atsivežė gyventi į Lietuvą. Senieji vilniečiai puikiai prisimena egzotiškos išvaizdos ir neįprasto elgesio dainininką, vaikščiojusį po Vilnių su popieriniu sombreru. Chosė sunkiai tramdė savo pietietišką temperamentą, nepasižymėjo darbštumu. Kadangi šeimas, atvykusias iš užsienio į Sovietinę Lietuvą, už tokį propagandinį žingsnį globojo Komunistų partija, vaikinas buvo šiek tiek palavintas ir nepasiklausus J. Tiškaus, įdarbintas jo orkestre.
Chositas niekino ansamblį ir visai nebuvo nusiteikęs rimtam darbui ar ilgoms repeticijoms – jis mėgo laisvę, traukė gatvėse serenadas ir labiau rūpinosi, kaip užsiauginti ūsus. Kažkas juokais patarė – reikia teptis „Pomorin“ pasta. Kolegos turėjo gardaus juoko, kai Chositas kasdien gausiai pasta išsitepdavo panosę. Galiausiai vienų gastrolių Rusijoje metu Chositas dingo lyg į vandenį. Kažkaip savarankiškai parsikapstė į Vilnių, pasakojama, gyveno Neries pakrantėje.
„Estradinėse melodijose“ atsirado iš LEO perėję Nijolė Ščiukaitė ir Adolfas Jarulis. Netrukus prisijungė Jurgis Žukauskas, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Danutė Neimontaitė, ištekėjusi už fotografo Tado Žebrausko, kuris prieš ją buvo vedęs Džildą Mažeikaitę. Ansamblyje įvairiais tarpsniais dainavo ir kiti talentingi solistai: Alvydas Jegelevičius, Viktoras Malinauskas, Onutė Karkauskaitė ir Tautvydas Bigota, tapę vyru ir žmona, Rimantas Cininas, Rimantas Dieninis.
D. Neimontaitė iš kitų solistų išsiskyrė temperamentu. Neaukšta, vikri, vis straksėdavo lyg paukštelis, tad draugai vadino ją Žvirbliuku. Kur pasisukusi įnešdavo žaismingumo, gyvybingumo. Jos ir repertuaras buvo kitoks. Prisimenate krištoliniu balsu dainuojamą: „Kai pilka kregždutė padangėm nardo, / Jai labai pavydžiu žydrų kelių. / Vėjas man pasakė vien tavo vardą, / Bet tavęs surasti aš negaliu...“?
Geriau ją pažinoję asmenys vadina Danutę labai geru žmogumi. Publika jai taip pat jautė dideles simpatijas ir labai mėgo kitą jos atliekamą dainą „Juodas garvežys“, itin tikusią jos balsui. Bet juodas likimo garvežys pervažiavo vokalistės gyvenimą: ji mirė neaiškiomis aplinkybėmis būdama vos 35-erių.
Pagrindinė „Estradinių melodijų“ vokalistė N. Ščiukaitė, jau nepriklausomoje Lietuvoje už muzikinę veiklą apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, kilusi iš dainingos giminės, todėl nuo vaikystės dainuoti jai buvo laimė. Savo gabumus lavino Šiaulių muzikos technikume. Baigusi mokslus dirbo Statybinių medžiagų kombinate, mokė vaikus šokio meno, vaidybos.
Netrukus pradėjo dainuoti Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, iš kurio Valstybinė filharmonija suformavo T. Saldausko vadovaujamą ansamblį „Nemuno žiburiai“, o jame ir toliau dainavo šiauliečiai: be Nijolės – Juozas Garbenis, Adolfas Jarulis ir būsima vadovo žmona Zina Jurgutytė.
„Estradinėse melodijose“ prasidėjo Nijolės Ščiukaitės aukso amžius. Maskva dainininkei skyrė vadinamąją raudoną juostelę – pripažino teisę dainuoti vienai visą koncerto dalį. 1974 m. jai vienintelei iš estrados dainininkų buvo suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Tais pačiais metais sąjunginė plokštelių firma „Melodija“ iš Lietuvos tik ją išsiuntė į Tarptautinį Sopoto festivalį Lenkijoje. Ten ji dainavo A. Raudonikio dainą „Tėvynė“.
Užkulisiniai dalykai, SSRS angažuotumas nulėmė rezultatus ir tai, kad Nijolę vos vienu balsu pralenkė Sofija Rotaru. Buvo daromas spaudimas balsuoti būtent už šią dainininkę: žinoma, laisvesnių šalių komisijos narių jis neveikė, bet SSRS atstovai privalėjo vykdyti nurodymus. Vis dėlto, kad ir kaip ten buvo, tarptautinės transliacijos padėjo pasauliui išgirsti dainininkę iš Sovietų Lietuvos.
Ir atrodė ji ne prasčiau už kitus atlikėjus, nors garderobu, aišku, rūpinosi pati. Visada buvo tokios nuomonės – į sceną dainininkė turi išeiti atrodydama taip gražiai, kad visi net aiktelėtų. Galiu paliudyti – taip ir būdavo. Pravertė pažintys Vilniaus modelių namuose.
Kartą drabužius N. Ščiukaitei, D. Neimontaitei ir kitiems Filharmonija nupirko iš Vilniaus modelių kolekcijos, demonstruotos Japonijoje. Daug suknelių Nijolei yra pasiuvusi garsi to meto Vilniaus siuvėja Norvaišienė. Sovietmečiu ji siuvo drabužius visoms ponioms. Aišku, tokiu buržuaziniu žodžiu į moteris tada nebūdavo kreipiamasi, reikėdavo vienam į kitą kreiptis „drauge“, pavyzdžiui, „drauge Irena“. Vis dėlto dėl privilegijuoto gyvenimo privačiuose pokalbiuose jas visi vadino poniomis.
Siuvėja rengė ir partinių šulų žmonas, tarp jų ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto tuometinio pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus sutuoktinę Sofiją. Kartą Norvaišienė paskambino solistei ir pranešė turinti naujų audinių, pakvietė užsukti išsirinkti. Jeigu kas įsivaizduoja, kad parduotuvėse gulėdavo šimtai rietimų, tai labai klysta. Gaudavo vieną kitą, tik bet koks mirtingasis jų nė nepamatydavo, o geresni audiniai nė nepasiekdavo parduotuvių ir savais keliais patekdavo ponioms į rankas arba pas elitinius siuvėjus.
N. Ščiukaitė išsirinko audinį, aptarė, kokio modelio suknelės norėtų. Po kurio laiko siuvėja vėl paskambino ir guodžiasi – bėda, tą patį audinį išsirinko ir S. Griškevičienė. O tuo metu laikytasi nerašytos tvarkos – jeigu pirmojo sekretoriaus (svarbiausio žmogaus sovietinėje Lietuvoje) žmona išsirinko audinį, likęs rietimas turi pradingti iš Lietuvos ir dažniausiai būdavo išsiunčiamas į kitą Sovietų respubliką – Lietuvoje kita moteris nieku gyvu neturėjo vilkėti drabužio iš tokio pat audinio.
Jeigu S. Griškevičienė į koncertą ateidavo su kailiniu manto, kitos jau negalėdavo pasipuikuoti panašia puošmena, nors turėjo visos ir labai mėgo siaustis kailių pelerinomis, kai pirmojo Lietuvos komunisto žmonos nebūdavo. Egzistavo neoficialus, niekieno neįvardijamas miražinis komunikacijos tinklas, kaip sužinoti, ar Griškevičienė renginyje dalyvaus ir kuo vilkės.
Minėtą nerašytą tvarką įvedė S. Griškevičienė, kurią amžininkai vadindavo prasčioke. Pakilusi į ponias drauges, saiko nebejuto. Pasakojama, kartą klausydamasi radijo ji išgirdo anonsuojant čekų kompozitoriaus Bedřicho Smetanos kūrinį ir iš karto paskambino vyrui – kas darosi, jau to Smetonos (turėjo galvoje Prezidentą Antaną Smetoną) muzika per radiją skamba!
Siuvėja ir jos klientė nusprendė rizikuoti – gal kaip nors išsisuks. Bet kur tau! Pasipuošusi nauja suknele Nijolė išėjo dainuoti, spec. ložėje sėdėjo S. Griškevičienė, išsipusčiusi apdarais iš to paties audinio.
Įširdusi sekretorienė sukėlė skandalą, kvotė siuvėją, kaip galėjo šitaip atsitikti, bet ši gynėsi ir tvirtino nė nenumananti, iš kur dainininkė gavo tokio pat audinio – gal kur nusipirko gastroliuodama. Vargais negalais tąkart pavyko išsisukti. Iš darbo siuvėjos neatleido, gal išgelbėjo jos profesionalumas, nes profesionalai visais laikais gerbiami ir jų, pačių geriausiųjų, amžinai trūksta.
Perukų Nijolė nemėgo, bet eksperimentavo dažydama plaukus – buvo juodaplaukė, kaštoninės spalvos plaukais ir šviesiaplaukė, nes tikroji plaukų spalva – nesceninė, labiau pilkšva. Visi pripažino, kad labiausiai tinka jai būti blondine, tokią ją žiūrovai ir atsimena. Kosmetikos ir grimo prasimanydavo pati. Būdavo pirkti tokių pieštukų „Živopis“. Paimdavo tokį pieštuką, perpjaudavo per pusę, kad šerdis būtų atvira, taip pat nusipirkdavo dailei skirtų teptukų labai smailais šepetukais ir net dar pakirpdavo, kad būtų smailesni. Pašlapindavo teptuką, padažydavo į pieštuko šerdį, ir prašom – gali paryškinti, pailginti akių kontūrus, pasidaryti „plunksneles“.
Statant filmą apie „Estradinių melodijų“ ansamblį „Ežero melodijos“ Nijolė susipažino su Kino studijos grimuotoja Maryte (Marija) Oržekauskaite, kuri pamokė grimuotis ir net davė indelį grimo, į kurį tereikėdavo įdėti vazelino.
„Estradinės melodijos“, kaip ir „Nerija“, daug koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje, gastrolės užtrukdavo po mėnesį ar du. Būdavo dienų, kai vykdavo ir keturi koncertai – 12, 15, 18, 21 valandomis. Per metus surengdavo iki 300 koncertų. Žiūrovai atsinešdavo gėlių, bet jeigu atlikėjai labai patikdavo, tai antroje koncerto dalyje jau gaudavo gėlių, išrautų tiesiai iš klombų – net su visomis šaknimis. Kur jas dėti? Būdavo, sukrauna autobuso priekyje šalia vairuotojo ir važiuoja toliau gastroliuoti. Kartą vietinis administratorius patarė nuvežti prie Nežinomo kareivio kapo. Lietuviams ši mintis patiko labiau negu paskatinimas dėti gėles prie Lenino paminklo. Įspūdžiai iš gastrolių nepamirštami.
Rusijoje klausytojus labai jaudino dainos apie karą, o Nijolės atliekama daina „Aliošenka“ tiesiog sugraudindavo. Joje pasakojama, kaip mama kino teatre žiūri filmą ir pamato kadre žūstantį sūnų. Šią akimirką dainoje suskamba dramatiška aimana: „Aleksej, Aliošenka, synok...“ Kitą dieną po koncerto prie dainininkės priėjo moteris ir padovanojo solistei lapiukų kailiukų – rinko juos norėdama pasiūti sūnui kepurę, bet sūnus, taip pat vardu Alioša, negrįžo iš karo. Rusės dovaną Nijolė saugo iki šiol.
Ypač jautriai rusai reaguodavo klausydamiesi prasmingų dainų žodžių. Solistės repertuare buvo baltarusių kompozitoriaus daina „Odna bukva“ („Viena raidė“) apie tai, kaip kartais pasikeičia tik viena žodžio raidė, jis įgauna visai kitą prasmę ir dėl to gali viskas gyvenime sugriūti – dėl vienos raidės.
Lietuvoje šia daina klausytojai nelabai žavėjosi, o rusų širdis ji užkabindavo. Lietuvoje gerbėjai buvo santūresni, bet daugeliui patiko daina „Senelis“. Kai koncertuodavo Klaipėdoje, į koncertus visada ateidavo toks senukas ir visada – su gėlėmis. Kitas gerbėjas ateidavo ne su puokšte, o su visu glėbiu raudonų rožių ir įteikdavo po A. Raudonikio garsiojo šlagerio „Lauksiu tavęs ateinant“.
Sovietmečiu buvo griežtai saugomas suaugusių žmonių dorybingumas. Apsigyventi viename viešbučio kambaryje galėdavo tik susituokusios poros, įrodžiusios tai pasais su įrašytomis vienodomis pavardėmis. Šiaip vyrų pas moteris neleisdavo, moterų pas vyrus – irgi. Milžinišką pasisekimą turėję vyrai visgi rado išeitį – merginas įsinešdavo paslėpę kontraboso dėkle. Kartą aukšto budinčioji administratorė, pamačiusi, kaip vyrai, tai vienas, tai kitas išeina su kontraboso dėklu ir netrukus grįžta, pasiteiravo: „Kur ir ko jūs visi zujate su tuo kontrabosu?“ O kita įspėjo – griežti viešbutyje griežtai draudžiama.
BAM, arba Baikalo Amūro geležinkelio magistralė, kurią nuo Sibiro iki Tolimųjų Rytų teisė sovietiniai komjaunuoliai, „Estradinių melodijų“ kolektyvui buvo žinoma ne tik iš straipsnių laikraščiuose. Ansamblis vyko į tuos kraštus gastrolių. Į Sibirą. Žiemą. Skrido sraigtasparniais virš taigos, nes geležinkelio magistralė dar tik buvo tiesiama, jokiu kitu būdu susisiekti neįmanoma, tik sraigtasparniu. Apgyvendino tokiame pat medinių lentelių barake, kokiuose gyveno BAM’o statytojai. Barako viduje palei sienas išvedžioti stori vamzdžiai tvoskė tokiu karščiu, kad palietus galėjo nudegti rankos, bet nuo aslos ir per stogą vidun skverbėsi šaltis. Virtuvėje išdžiaustyti darbininkų šlapi batai, kojinės, kiti rūbai kvapais net nosį rietė. Lovos buvo taip įšalusios, kad miegoti teko su paltais, kepurėmis. Kitoje BAM’o gyvenvietėje, į kurią ansamblį nuvežė tanketėmis, nakvojo pas žmones. Jie, norėdami svečius pagerbti, patys sugulė ant grindų prišildytoje patalpoje, o svečiams užleido gražųjį salioną, tik jame šalta buvo beveik taip pat, kaip lauke.
Sibiro žiemos gilios ir sniegingos, tad kartą nuvažiavę koncertuoti ansambliečiai, autobusui atidarius duris, iki pusės susmego į pusnis, o kitąsyk žiūrovai nesulaukę lietuvių autobuso patys suprato, kad bus įklimpęs sniege, tad atsiuntė tanką primenančią transporto priemonę ir patys atsigabeno muzikantus.
Kultūros klube vyko kolūkio ataskaitinis susirinkimas, kaip dera, su stalais, lūžtančiais nuo maisto (pasirūpindavo gauti tokia proga) ir gėrimų, kurie šildo iš vidaus. Pasišildė – ir koncertuoti. Po koncerto visi klube ir nakvojo, ant grindų pasitiesę sportinių matracų. Vėl teko miegoti su rūbais. Galop tokios gastrolės BAM’e gerokai atsipyko, ir visi ansambliečiai ėmė svajoti apie paprastą sovietinį viešbutį, kuriame galėtų bent nusiprausti, nes ilgiau tokiomis sąlygomis pagyvenę būgštavo ir kokiais galvos ar kūno parazitais aptekti.
Ruošiantis gastrolių į Rusiją ir Juozas Tiškus, ir kiti ansamblio nariai Vilniuje pasirūpindavo savo maistu, turguje nupirkdavo lašinių, skilandį, palendricos – rūkytos nugarinės. Prisikraudavo buljono kubelių, juodos duonos, nes Rusijoje dažnai duonos apskritai nebūdavo, džiaugdavosi, jeigu pavykdavo gauti baltos forminės, bet ir toji antrą dieną sužiedėdavo kaip akmuo. J. Tiškus ir svečiose šalyse mėgdavo lankytis turguose. Kartą drauge su kitais nudžiugo radęs dešros. Paragavo – skani. Prisipirko, ir tik vėliau paaiškėjo, kad dešra – arklienos.
Vidurinėje Azijoje kartą pasisekė nusipirkti labai skanaus sviesto, kuris priminė kaimišką lietuvišką, net viskas kambarys pakvipo. Kartą Kūčias ansambliui teko švęsti Baltarusijoje Gardine. Išvakarėse parduotuvių lentynos – tuščios, bet Nijolė iš anksto spėjo nusipirkti konservų „Kilka v tomate“ – kilkių pomidorų padaže, marinuotų baklažanų. Viešbutyje buvo labai šalta, bet visi jautėsi laimingi, nes galėjo stebėti stebuklą – Lenkijos televizija, kurią pasienio miestų gyventojai matydavo, transliavo šv. Mišias iš Vatikano. Prilipę prie ekranų žiūrėjo ne tiek iš pamaldumo, kiek iš smalsumo, mat pirmą kartą išvydo tikrą užsienį, Italiją.
Sovietmečiu Kūčias, Kalėdas švęsti buvo draudžiama, tokios šventės visai dingo iš kalendoriaus, tad Kalėdų dieną buvo numatytas koncertas, o po koncerto ėjo valgyti į restoraną barščių su „kombinžyru“ – geltonais taukais, kurie priminė margariną.
Keletą kartų „Estradinės melodijos“ buvo pakviestos į festivalį „Melodiji druzej“ („Draugų melodijos“) Kijeve ne tik dalyvauti, bet ir akomponuoti visiems festivalio dainininkams. Atsakingas darbas – reikėdavo su kiekvienu dainininku repetuoti. Į festivalį suvažiuodavo dainininkai ne tik iš SSRS, bet ir iš socialistinių šalių. Susidarydavo didžiulė tarptautinė kompanija žmonių – lenkai, jugoslavai, vengrai ir kiti. Kartą pasitaikė Velykos. Nusipirko parduotuvėje dažų, naktį viešbučio kambaryje tarptautinė draugiška kompanija dažė kiaušinius, nes ryte laukė kelionė į koncertą kitame mieste. Ir nors pakeliui pusė margučių sudužo, likę sveiki priminė namus.
Viename Vidurinės Azijos mieste lietuvius labai nustebino išmonė, kaip originaliai galima pagerbti bolševikų revoliucijos vadą Vladimirą Iljičių Leniną. Viduryje miesto centrinėje aikštėje ant pjedestalo buvo įtaisyta skulptūrinė žalsvo atspalvio Lenino galva. Kažkoks nematomas mechanizmas suko ją aplink ašį, ir galva per dieną apsisukdavo 360 laipsnių. Apžvelgdavo įdėmiu žvilgsniu viską aplinkui ir iki vakaro grįždavo į pradinį tašką. Naktį ilsėdavosi, o rytą vėl viskas iš pradžių. Šalia budėdavo pionieriai. Ansambliečiai specialiai eidavo žiūrėti nemokamos atrakcijos. Imdavo juokas, bet niekas nedrįsdavo nė šyptelėti, būtų smarkiai nukentėję.
Komedija, bet juoktis nebuvo galima.
Ansamblis „Estradinės melodijos“ paskutinį koncertą surengė 1986 m. Maestro Juozas Tiškus mirė 2006 m. Nijolė Ščiukaitė, dabar jau aristokratiškai žila, iki šiol gedi mirusio vyro, draugo ir kolegos. Niekada nepamirš po didelės netekties ir visomis prasmėmis tamsios nakties išaušusios birželio 22-osios (tai jos gimimo diena). Išėjo į balkoną. Kaip visada tekėjo saulė, bet jos draugo nebebuvo. Prasidėjo kita gyvenimo istorija.
„Mažosios leidyklos“ archyvo nuotr., Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Nijolės Ščiukaitės ir Jurgio Žukausko asmeninio archyvo nuotr.