Įrašą žinomas vyras paskelbė feisbuke, juo sutiko pasidalinti ir su Delfi.

„Ar kada nors susimąstėte, kokia gi yra tos visiems pavydėtinos šlovės kaina?

Postas bus ne apie Agnę Jagelavičiūtę, jis bus apie mus visus, apie žmones.

Ar kada nors susimąstėte, ką reiškia būti žinomu ir kas slepiasi už taip ryškiai blizgančios širmos?

Esu žmogus, kuris kiekvieną dieną stoja į kovą prieš neapykantą, noriu aš to ar ne, bet esu prievartaujamas. Apkalbomis, piktais žvilgsniais, komentarais ir ne tik kibernetinėje erdvėje, bet ir realybėje: vedžiojant šunį, apsiperkant parduotuvėje, arba tiesiog ramiai einant gatve.

Gink Dieve šis tekstas ne gailesčiui sukelti. Aš tik noriu, kad Jūs ne tik matytumėte, bet ir išgirstumėte.

Šiandien stebėdamas Jūsų sienas, noriu aš to ar ne, mano gerklėje stojo gumulas. Toks šlykščiai nemalonus, kurį labai sunku nuryti... Tai ir paskatino mane rašyti, čia pat tramdant emocijas, ne pykčio, o baimės.

Ar tikrai Dievas mus tokius sukūrė? Būti žmogumi ar antžmogiu yra mūsų pačių laisvas pasirinkimas?

Ironiška, kai mes kylame, kažkas tuo džiaugiasi, o kažkam suima pavydas. Kai krentame, gal staiga paslystame, retas kuris ištiesia tau ranką.

Ir kai jau mes priversti atidengti tai, kas buvo slėpta, tai, kas mūsų, tai, ką bandėme taisyti patys tyliai, šiandien kalbėdami ir rodydami savo randus mes ir toliau esame spardomi, į mūsų veidą valosi kojas.

Kalbėti apie savo randus nėra gėda.

Kalbėti apie savo sunkumus ir pagaliau juos pripažinti yra sveikintina.

Psichologinis ir bet koks kitas smurtas – smerktina.

Tad visi, kurie šiandien smerkia Agnę, o rytoj galbūt mane, galite patys oriai pasišalinti iš draugų ar sekėjų rato. Aš nesu tikras, kada aš ir vėl paslysiu, ne kaip Ruslanas Kirilkinas, o tiesiog kaip žmogus.

Tad tam, kad aš pakilčiau iš bedugnės, noriu, kad mano rate būtų kiek daugiau žmonių, kurie man ištiestų ranką, o nesidžiaugtų mano randais...“, – feisbuke rašo žinomas atlikėjas.