„Privalėjau tęsti viso mūsų su Tadu gyvenimo projektą, kurį buvome sukūrę, – pasitraukti iš jo būtų beprasmiška ir neatsakinga“, – apie akimirkas, praleistas COVID reanimacijoje, šiandien atvirai pasakoja Elena, kurios, trumpam išbėgusios, namuose laukia vos dviejų mėnesių dukrytės Liucija ir Elžbieta.
Per pastaruosius trejus metus tavo gyvenimas stipriai vertėsi aukštyn kojomis. Skaičiuoji laiką iki ir po vestuvių, iki ir po „L’Officiel“?
Dažnai prisimenu, kai šeima buvome tik dviese su dukra Saule. Ir tai buvo visiškai kitoks laikas nei dabar. Tada buvo daug sutrikimo, nežinojimo, dviese turėjome mokytis būti šeima. Žinoma, visada jaučiau begalinį tėvų palaikymą ir paramą.
Nežinau, kaip būtų be jų, tačiau lygiai taip pat supratau, kad dviejų asmenų šeimos modelis yra visai kas kita nei didelė šeima. Aš taip pripratau gyventi dviese su Saule, jog nė neįsivaizdavau, kad kada nors galėtų būti kitaip.
Kita vertus, nejaučiau, kad ta situacija mane būtų iki galo tenkinusi, visada norėjau, kad Saulė turėtų galimybę pajusti, kas yra šeima su mama, tėčiu, galbūt – sese ar broliu. Baltai pavydėjau tiems, kuriems pavyko tai sukurti ir turėti, giliai viduje jaučiau, kad ir aš norėčiau tai patirti.
Saulei jau buvo dešimt, kai mūsų gyvenime prasidėjo pokyčiai, galiausiai virtę tuo, ką turime dabar, – penkių asmenų šeimą. Viskas pagreitį įgavo prieš trejus metus: liepos mėnesį mes su Tadu susituokėme, rugsėjį į mūsų gyvenimą atėjo „L’Officiel Lithuania“, o su juo – ir dar viena šeima.
O tada ėmėtės planuoti ir kitus „projektus“?
Klausi apie vaikus? Tiesą sakant, prieš kurdami šeimą daug apie tai nekalbėjome, nekūrėme ypač grandiozinių planų. Tačiau po vestuvių pradėjau jausti vis augantį Tado norą susilaukti vaiko, jis vis dažniau apie tai subtiliai užsimindavo, ir man tai patiko.
Niekada anksčiau nebuvau patyrusi, ką reiškia trokšti vaiko drauge su mylimu žmogumi – Saulės tėtis mus paliko vos jai gimus, todėl iš vyro jausti užtikrintą norą susilaukti vaikų buvo nepaprastai gera.
Jūsų nueito kelio rezultatas – dvi gražuolės mergaitės Liucija ir Elžbieta...
Netikėjau, kad mums gali tai nutikti. Žinojome apie tikimybę susilaukti dvynukų, bet ji buvo tokia mažytė, kad galvoti apie tai net nebuvo verta. Iš gydytojo kabineto pas Tadą į koridorių išėjau didelėmis akimis – nežinau, baimės, panikos ar džiaugsmo. Išėjau verkdama.
Iš sutrikimo klausiau Tado, ką mudu dabar darysime?! Tadas žinią apie dvynes priėmė kaip didžiausią Dievo dovaną, stebuklą. Jis nuo pat pradžių tikėjo, kad viskas bus gerai. Iš pradžių dar bandžiau Tadą gąsdinti, kad jis nė nenutuokia, ką reiškia auginti vaiką, o tuo labiau du, bet jis turėjo neatremiamą argumentą: „Tu juk irgi nežinai, ką reiškia auginti vaikus šeimoje...“
Jis tikėjo, kad viskas bus gerai, net tada, kai jūsų šeimą ištiko didelė nelaimė: nėštumo pabaigoje susirgai COVID-19, ko pasekmės galėjo būti dar skaudesnės, nei jos buvo...
Mums visada atrodo, kad daugybė dalykų vyksta kažkur toli, nelaimės, nesėkmės, negandos ištinka kitus. Taip buvo ir su koronavirusu: saugojomės, gyvenome savo burbule, tad metus jis nė nebuvo priartėjęs prie mūsų – niekas iš aplinkinių visą tą laiką nesirgo, o jei ir girdėjau apie užsikrėtusius pažįstamų pažįstamus, tai nebuvo sudėtingi atvejai.
Gali būti atsargus ir atsakingas, bet virusas slepiasi už kiekvieno kampo. Ir mūsų šeimą jis pačiupo visa jėga. Kad užsikrėčiau, sužinojau 33-iąją nėštumo savaitę.
Neturėjau didelės temperatūros, o uoslę buvau praradusi vos porą dienų, tad maniau, kad, galbūt, būsiu viena iš tų, kuriems pavyks lengvai „praplaukti“.
Tačiau po savaitės situacija pradėjo stipriai blogėti, kol vieną dieną, pasitarusi su gydytoja, supratau, kad nieko kito nelieka, kaip važiuoti į ligoninę.
Gydytoja nuramino, kad mergaitės nėra jau tokios mažos ir kad reikia greitos operacijos – po jos ir mergaitėms, ir man turėjo pasidaryti lengviau.
Taip balandžio 16-osios vakarą gimė Liucija ir Elžbieta. Per operaciją labai jaudinausi, kad tik viskas būtų gerai. Iš pradžių išgirdau verkiančią vieną, paskui – kitą, nusiraminau, o sulig tuo baigėsi viena istorija, džiugesnė, laimingesnė, ir prasidėjo kita – kur kas liūdnesnė.
Po dviejų dienų mano situacija stipriai komplikavosi – organizmas, nebesupratęs, su kuo ir kaip kovoti, pradėjo pats save naikinti.
Iš akušerijos skyriaus atsidūriau COVID-19 reanimacijoje, o gydytojai matė vienintelį būdą mane išgelbėti – panardinti į komą. Kas vyko toliau, istorija nutyli – man liko tik sapnai...
Visą interviu skaitykite „L‘Officiel Lithuania“ birželio mėnesio numeryje.
