„Pareigūnas priėjo prie automobilio. Su kauke. Prisistatė kultūringai ir pasakė:

– Sveiki, galbūt reikia pagalbos? Ar nieko nenutiko?

Atsakau, kad viskas gerai.

– Ar nereikia jūsų palydėti?

– Na, ne, atrodo.

– Jūs galbūt nepastebėjote „Stop“ ženklo sankryžoje. Pats trisdešimt metų gyvenu šiame rajone. Labai pavojinga vieta.

Iškart sutikau, nes išties nesustojau, tik pristabdžiau. O ir pats mačiau avarijas šitoje vietoje. Kartą labai sunkiai sužalojo motociklininką...

– Bet jūs nepergyvenkit, jei nesate baustas šiais metais, skirsime pusę minimalios baudos. Užtruksiu iki 7 minučių.

Su mano dokumentu pareigūnas nuėjo į mašiną ir po šešių minučių grįžo. Įdavė baudą, o tada Joana pragydo:

– O kas čia pas tave? Ginklas?

Dama auga tarp brolių, todėl apie ginklus išmano viską.

Pareigūnas pradėjo Joanai pasakoti apie ginklus. Aiškino, kad jis dirba su mobilia kuopa ir kokį arsenalą jie turi savo autobusiukuose. Per kiek laiko atvažiuoja į įvykį ir pan.

Atsisveikinom su pareigūnu. Jau prie darželio Joana manęs klausia:

– Tėti, o kodėl mus sustabdė?

Aš susimėčiau ir vietoje tiesos pasakiau, kad pareigūnui reikėjo mano pagalbos.

– Tėti, tai mes padėjome?

– Taip...

Nuo tos dienos pamačiusi policijos ekipažą Joana vis klausia, ar nereikia jiems padėti.

Aš labai norėčiau, kad mano vaikai užaugtų nežinodami, kas yra policininko baimė. Kad pamatę pareigūną juo pasitikėtų, o pareigūnas kalbėdamas su žmogumi, nesvarbu amžius ar socialinė padėtis, jaustų nuoširdžią pagarbą.

Aš noriu, kad įsakmus tonas, liepiamoji nuosaka ir frazės „Vairuotojas, prašome pateikite dokumentą“, „Kur taip skrendam ką? Kelio ženklų nesimato?“ ir panašios liktų 2000-aisiais ir 1990-aisiais metais.

Ir man atrodo, kad link to judame. Jau vis rečiau sutinku „chamavotų mentų“.

Ir vis dažniau tikrų policininkų. Pagarba jiems“, – pozityviu įrašu feisbuke dalijosi atlikėjas.