„Jis turėjo rytoj grįžti namo po reabilitacijos. Ir čia taip netikėtai... Arba infarktas, arba trombas. Jis sveiko, turėjome daug visokių planų. Visiškai netikėta“, – sunkiai rinkdama žodžius „Delfi“ komentavo velionio dukra Vita Degutienė.

Ji pasakojo dar vakar vakare bendravusi su tėčiu ir patikino, kad pokalbis nesukėlė jokių įtarimų dėl jo būklės pablogėjimo. „Mes dešimt kartų per dieną susiskambindavome, kalbėdavomės su vaizdu“, – pasakojo moteris.

Anot jos, tėtis niekada nemėgdavo skųstis sveikata, tačiau gydamas po operacijos buvo užsiminęs apie sunkumus.

„Padejavo kada čia, kad sunku. Sakau: „Tėti, tu juk operacijų niekada neturėjęs – vieną kartą koją susilaužęs buvai, tai ir nežinai, kaip sunku atsigauti po operacijos, juk tam reikia laiko.“ Jis juk chirurgas.

Dar po operacijos kojos nebuvo „atsibudusios“, o jis jau jas mėgino judinti. Gydytojai padarė didžiulį stebuklą. Po operacijos viskas ėjosi sklandžiai. Reabilitacijos laikotarpiu, jeigu savaitgaliais sporto salė neveikdavo, jis paprašydavo raktų ir vis tiek anksti ryte atsikėlęs eidavo daryti mankštų“, – kalbėjo V. Degutienė.

Anot chirurgo dukters, kartu su šeima jis ateinantį savaitgalį buvo suplanavęs vykti į sodybą. „Mes turime tokį didelį ūkį – ir šunų, ir lamų... Jis ir dabar, ir visuomet buvo labai optimistiškas. Nors ir esame patyrę netekčių, niekada neprarado pozityvumo“, – pasakojo moteris.

Būtent darbuodamasis sodyboje vyras ir sunegalavo.

„Kadangi žiemą buvo karantinas, jis daug laiko leisdavo sodyboje. Ten tikrai nemažai ūkio darbų. Prieš tai, rudenį, bandydamas ištempti valtį, jis gavo išvaržą krūtininėje dalyje. Tai yra labai retas negalavimas, reikalaujantis retos operacijos. Tad gydytojai tikrai padarė stebuklą, kad taip sėkmingai jį išoperavo. Dabar buvo užduotis – visos reabilitacijos, kad visiškai atsistotų ant kojų. Rytoj turėjo grįžti namo ir štai, šiandien ryte taip atsitiko...“ – pasakojo dukra.

Anot pašnekovės, šeima jau pradėjo planuoti atsisveikinimą su tėčiu, jo kūną ketina kremuoti. „Atsisveikinimą surengsime kitą savaitę pas kunigą Ričardą Doveiką naujoje bažnyčioje, o paskui šeimos rate vešime jį į sodybą, į koplyčią, kur yra palaidoti mamytė ir brolis“, – kalbėjo moteris.

Apie jo mirtį ryte portalui „Delfi“ patvirtinusi dukra feisbuke pasidalijo jautria žinute.

„Mūsų širdys verkia iš sielvarto praradus tave, mylimas Tėveli, broli, seneli, dėde. Tu išėjai, bet mūsų mintyse ir širdyse gyvensi amžinai. Ilsėkis ramybėje“, – rašoma šeimos pranešime.

Profesorius mirė netikėtai, sustojus širdžiai. Iki pat paskutinių dienų jis buvo aktyvus – dirbo, dėstė universitete.

Prof. Kęstutis Vitkus buvo vienas garsiausių šalies mikrochirurgų, o per savo karjerą atliko tūkstančius operacijų. Jis laikomas plastinės chirurgijos pradininku Lietuvoje. Prof. K Vitkus gimė 1952 m. Skuode. Jo tėvas taip pat buvo garsus gydytojas, mikrochirurgas Mečislovas Vitkus.

1976 m. K. Vitkus baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o profesoriaus laipsnį įgijo 1990 metais. Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose prof. K. Vitkus dirbo nuo 1982 m., o 2013–2019 m. buvo šių klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro vadovas. 1988–1989 m. profesorius dirbo sporto medicinos gydytoju Portlande, „Trail Blazers“ komandoje, 1992–1993 periodu – JAV Pietų Ilijonaus universiteto Springfildo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje.

2004 metais prof. K. Vitkus įkūrė pirmąją Lietuvoje plastinės chirurgijos kliniką „VitkusClinic“, kurioje iki šių dienų dirbo chirurgu, konsultavo, atliko operacijas.

Per savo gydytojo ir dėstytojo karjerą prof. K Vitkus stažavosi Maskvos ir Sankt Peterburgo klinikose, tobulinosi Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Čekijoje, Suomijoje. Profesorius nuo 1985 m. iki pat šių dienų dirbo Vilniaus universitete: dėstė studentams, vedė gydytojų tobulinimo kursus. Jis taip pat yra dėstęs Čikagos, Majamio, Portlando, Sietlo ir San Fransisko klinikose.

Prof. K. Vitkus buvo Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos įkūrėjas ir narys bei pirmasis jos prezidentas, Tarptautinės chirurgijos draugijos narys, „World Society of Reconstructive Microsurgery“ narys, Lietuvos plaštakos chirurgijos ir reabilitacijos draugijos „Manus Lithuanica“, „International College of Surgeons“ narys, Lietuvos MA žurnalų „Acta Medica Lituanica“, „Lietuvos chirurgija“ ir „Medicina“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvos Respublikos mokslų akademijos narys ekspertas.

Už savo aktyvią profesinę veiklą prof. K. Vitkus yra pelnęs daugybę apdovanojimų: nacionalinę premiją už Rekonstrukcinės ir plastinės tarnybos sukūrimą, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žvaigždę, Lietuvos biatlono federacijos medalį „Už nuopelnus Lietuvos biatlonui“, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sporto garbės kryžių „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Vilniaus miesto savivaldybės I laipsnio apdovanojimą „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.