Savo vykdomu eksperimentu Dmitrij dalinasi feisbuke.
„Antikūnų eksperimentas tęsiasi:
2020.12.30 - *14.50
2021.01.29 - *10.64
2021.02.25 - *9.88
2021.03.26 - *7.09
*Visi tyrimai daryti toje pačioje vietoje su ta pačia įranga”, – rašo D. Radin.
Dmitrij įdomia savo patirtimi sutiko pasidalinti ir su Delfi. Pasak vyro, klastinguoju virusu jis susirgo rudens pabaigoje.
„Pajutęs simptomus pasidariau tyrimą tiek privačioje klinikoje, tiek užsiregistravęs karštąja linija. Dienoraštyje fiksavau ligos progresą bei savo pojūčius. Norėjau tikslumo, – tikina prodiuseris. – Pati ligos eiga buvo vidutiniška –pakankamai lengvai izoliavausi namie, tačiau simptomai buvo gana ryškūs. Teko iškęsti ir temperatūrą, raumenų skausmus, uoslės ir skonio praradimą bei visus panašius dalykus. Beje, pastebėjau, kad kylant temperatūrai ir prastėjant būsenai, labai padeda granatų sėklos bei šiltos arbatos, o taip pat intensyvus, kasdienis patalpos vėdinimas. Stengiausi kvėpuoti grynu oru (prie lango) bent po keliasdešimt minučių per dieną. Po kiekvienos tokios procedūros pasijusdavau šiek tiek žvalesnis. Nuo raumenų skausmų padėjo šilti kompresai. Kai temperatūra pakildavo aukščiau nei 38,5, naudojau paracetamolį“.
Atlikęs koronaviruso testą ir gavęs neigiamą atsakymą, D. Radin pakartojo testą dar ir privačoje klinikoje. Paaiškėjo, kad nors viruso koncentracija yra žemesnė už normą, viruso požymiai vis dar aptinkami. Pasirinkęs nerizikuoti aplinkinių ir artimųjų sveikata, Dmitrij nusprendė kelias dienas izoliuotis, tuomet dar kartą pasidarė tyrimą privačioje klinikoje. Pakartotinis tyrimas neaptiko viruso pėdsakų ir prodiuseris grįžo į įprastą gyvenimą. Tačiau vyras ėmė stebėti savo savijautą ir aiškiai pajuto, kad yra ne vienas liekamasis požymis.
„Pavyzdžiui, labai lėtai ir tarsi dalinai grįžinėjo uoslė, galėdavau uosti tik tam tikrus kvapus, o kai kas kvepėjo labai keistai. Ko gero vienintelis teigiamas dalykas buvo tas, kad neužuodžiau kačių tualeto kvapo, tad pasidarė itin paprasta jį valyti. Be uoslės, gana greitai pajutau ir koncentracijos stoką – jau pasveikęs pastebėjau, kad negaliu bendrauti su žmogumi ilgiau nei 30 minučių, nes tampa sunku išlaikyti dėmesį. Tai suneramino, – sako Dmitrij. – Tiesa, kalbėsiu daugiskaita, nes šį eksperimentą ir atliekame trise – mano antra pusė ir kolega, visi koronavirusu sirgome visi panašiu metu. Tad pilnai išsityrėme kraują, atlikome ir kitus svarbius tyrimus. Praėjus maždaug mėnesiui po ligos, gruodžio 30 dieną, atlikome pirmąjį antikūnų testą. Kilo mintis: kadangi esame trise, galime kas mėnesį kartoti tuos testus ir žiūrėti, kaip kinta mūsų imuninė sistema.“
Tiesa, pabendravęs su virusu persirgusiais bičiuliais, vyras įsitikino, kad daugelį kamavo panašūs liekamieji reiškiniai.
„Visi, su kuo teko bendrauti, po persirgimo patyrė fizinį nuosmukį, jėgų trūkumą, apatiją. Kai pasidarėme tyrimus, pas visus buvo ženkliai sumažėjęs geležies kiekis kraujyje. (Vėliau pasiūlėme šį testą atlikti ir kitiems persirgusiems, mūsų prielaida pasitvirtino). Tuomet, pasitarę su gydytojais, vieni ėmė gerti geležies ampules, kiti netgi susilašino vitaminų dozę, be abejonės, su medikų priežiūra. Rezultatas nustebino. Vos po kelių dienų buvo jaučiamas ryškus pagerėjimas ir grįžimas į beveik normalų tonusą. Tad jeigu po ligos nesijaučiate gerai, būtinai pasitikrinkite kraują, įsitikinkite, ar netrūksta geležies ar kitų medžiagų. Gali būti, kad būtent tai jums trukdo grįžti į ritmą", – pataria D. Radin.
Testą trijulė atlieka toje pačioje vietoje, tuo pačiu metodu, kad būtų galima gautus skaičius kuo tiksliau palyginti. Pasak Dmitrijaus, kad antikūnų skaičius kas mėnesį palaipsniui vis mažėja.
„Tiesa, kiekvieno žmogaus duomenys išties skiriasi. Pas vieną žmogų pradinis skaičius buvo, tarkime, 9,31, tada po mėnesio – 4,29, paskui – 2,74, o po paskutinio tyrimo – 1,74, pas kitą eksperimento dalyvį – 10,54; 4,99 ir 3,22”, – skaičius įvardija prodiuseris.
Tyrimą Dmitrijus su dar dviem bičiuliais atliko jau keturis kartus – juos žada darytis tol, kol organizme neliks antikūnų.
„Pas mane buvo gana aukštas antikūnų indeksas. Aš pats tapau antikūnų donoru. Pas kitus du žmones antikūnų buvo mažiau, tačiau praėjus keturiems mėnesiams ir pas juos jų yra daugiau nei minimalus skaičius. Tad galima teigti, kad jie turi dar ganėtinai stiprų atsparumą, – sako prodiuseris. – Apibendrindamas daryčiau prielaidą, jog trys žmonės praėjus keturiems mėnesiams po ligos vis dar turi antikūnų ir jų kiekis yra pakankamas saugumui užtikrinti.“
Tiesa, vyras teigia nepastebėjęs tendencijos, kad sunkiau koronavirusu prasirgęs žmogus turėtų didesnį antikūnų skaičių.
„Mūsų visų sirgimo lygis buvo gana panašus pagal simptomus. Iš mūsų trijulės aš reabilitavausi greičiausiai. Tačiau antikūnų turėjau daugiausiai. Tad koleriacijos tame, manau, nėra“, – įsitikinęs prodiuseris.
