– Kodėl kaip specialybę pasirinkai inžinerijos mokslus prancūzų kalba, kodėl ne muzika?

– Gal pradėsiu šiek tiek nuo priešistorės ir kaip aš atsidūriau čia. Mano gyvenime nuo pat mažų dienų teko laviruoti. Tai muzika, kur aš augau, kur mano šeima. Ir jau nuo kelių metukų aš dainuodavau, rašydavau ketureilius su tėčiu. Mano tėvai, matydami mano didelį norą dainuoti, koncertuoti, visada uždėdavo tokią užduotį, kad „pabaik šiuos mokslo metus gerai ir kažkur važiuosim, net galėsi dainelę sudainuoti“.

Man mokslai sekėsi, bet, kad vaikui neprasidėtų toks: „ai, čia galiu dainuot ir man tai labiau patinka negu eit į mokyklą“. Mano tėveliai mane taip gudriai laviravo. Ir nuo pirmos klasės išsiugdė, kad mokslas yra svarbu, nori kažko dar – pasirodyk gerai pamokose, kontroliniuose ar egzaminuose. Ir būdama galbūt trečiokė aš pareiškiau prieš vasaros koncertinį sezoną, kad noriu važiuoti kartu į turą dainuoti ir aš jau prisimokiau. Tada mama atsakė, kad reikia aptarti visas sąlygas. O mano pirmas klausimas buvo, koks bus mano honoraras? Mama pasakė: „Palauk, špokeli, pažiūrėkim, kokie čia tie tavo pažymiai, kiek liko iki tos vasaros?“. Ir mane taip motyvavo, kad jei noriu dainuot, reikia pabaigt mokslus.

Liveta ir Petras Kazlauskai su Ingrida Kazlauskaite /Foto: Andrius Tamkevičius

Išvada tame, kad reikia turėti ne vieną veiklą. Kuo žmogus universalesnis, kuo jis turi daugiau įgūdžių, tuo jam lengviau prisitaikyti. Aš labai dėkinga tėvams, kad 4 klasėje manęs tėvai nesustabdė ir nedraudė pačiai pasirinkti pirmąją kalbą. Nes aš tiesiog atėjau ir mamai pasakiau, kad ji parašytų prašymą, nes aš renkuosi prancūzų kalbą. Niekaip mes nebuvome susiję su šia kalba. Buvo pasirinkimas: anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų. O vokiečių aš mokiausi dar prieš mokyklą, nes mūsų giminės ten gyveno ir ja aš kalbėjau laisvai. Mama dar bandė klausti, kodėl, bet aš norėjau ir viskas. Ir mama leido, žinodama, kad po dviejų savaičių dar galima bus keisti pasirinkimą. O pradėjus mokytis, aš tiesiog gyvenau ta pamoka, man tos prancūzų kalbos norėjosi vis daugiau ir daugiau.

Dalyvaudavau olimpiadose. O kai atėjo laikas rinktis, ką studijuoti, net nekilo klausimų, mokslai man sekėsi, baigiau gerais pažymiais. Labai norėjau kažko su prancūzų kalba arba politologijos mokslų. Aš vidurinę baigiau geriausiais pažymiais ir visi man sakė, kad aš jau įstosiu, kur tik noriu. O vat ir neįstojau iš pirmo karto į politikos mokslus ir tarptautinius santykius. Buvo ašarų pakalnės, mašinoje tiesiog verkiau. Bet mane pastūmėjo stoti į inžineriją prancūzų kalba. Ir įstojau.

– Ar teko dirbti pagal specialybę? Ar pritaikei savo žinias?

– Taip. Kaip minėjau, tai buvo studijų programa, kai ėjo specialybė plius kalba. Reikėjo laikyti kalbos egzaminą, aš jį išlaikiau puikiai. O kai baigiau bakalauro studijas, vėl kita realybė atsivėrė. Tas mano mylimas diplomas buvo padėtas į šoną, nes niekas manęs priimti be patirties nenorėjo. Kurį laiką kiti mano įgūdžiai: scena, dainavimas, televiziniai projektai ėmė viršų. Ir 8 metus aš vien tik iš to ir gyvenau. Bet man buvo labai gaila tų mano studijų ir aš save guodžiau, kad galiu dainuoti prancūzų kalba.

Visą AŠ IKONA laidą galite pamatyti čia:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)