Tarti paskutinį „sudie“ dėl koronaviruso apribojimų susirinko tik patys artimiausi A. Didžiuliui žmonės: sūnūs, dukros, anūkai – iš viso apie 15 šeimos narių. Į Kolumbijos sostinę dėl netekties atvyko ir J. Didžiulis su žmona Erica ir vaikais.

A. Didžiulis gimė 1930-aisiais metais Lietuvoje. Vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, jis gimtinę paliko. Atsidūręs Vokietijoje Jurgio senelis ten baigė gimnaziją, užsidirbdavo vertėjaudamas vokiečiams ir prancūzams.

1949-aisiais atvyko į Kolumbiją. Metais anksčiau čia atvyko ir Algio būsima žmona Laima. Svečioje šalyje reikėjo vėl viską pradėti iš naujo – nuo karvių melžėjų prižiūrėtojo darbo. Tačiau būtent kaime sutiko Laimos tėvą, o vėliau – ir ją pačią.

„Kai pirmą kartą pamačiau Laimą, žinojau, kad ją vesiu“, – 2014-aisiais sakė A. Didžiulis.

Kaip ir daugelis emigrantų, su žmona Laima tuomet didelių išteklių neturėjo, bet porai sekėsi. Vyras baigė inžinieriaus specialybę, jo žmona – fizioterapiją, o 1999-aisiais tapo Lietuvos garbės konsule Kolumbijoje.

„Šokdavome pagal bolero. Daugelis jaunų žmonių tokio žanro dabar net nežino“, – atsiminė Didžiuliai.

Pasak jų, beveik visi išsilavinę lietuviai po kelerių metų Lotynų Amerikoje gyveno gana gerai.

„Žinojai, kad Amerikoje būsi paprastas darbininkas, o Kolumbijoje, išmokęs kalbą, ką padariau per 6 mėnesius, galėjai dirbti pagal specialybę. Nepažįstu nė vieno, kuris būtų gyvenęs kaip vargšas“, – pasakojimą tęsė A. Didžiulis, dirbęs inžinieriumi.

Netrukus A. Didžiuliui pavyko įsitvirtinti dar labiau – kartu su broliu nusipirko įmonę „Distral“, ji tapo viena reikšmingiausių ir didžiausių kompanijų Kolumbijoje. Svečioje šalyje broliai imti vertinti ne tik kaip pasiturintys, bet ir kaip lyderiaujantys verslininkai.

Dėl pasiekimų prisidedant prie šalies verslo plėtros A. Didžiulis pripažinimą bei apdovanojimų pelnė ir Lietuvoje. Kaip pasakoja šeima, vienas ryškiausių jo indėlių Lietuvos labui buvo solidi pagalba kuriant Klaipėdos naftos terminalą. A. Didžiulis kartu su broliu pasirūpino ne tik reikiamais kontaktais, bet ir finansais. Giminaičiai siekė, kad iš Sovietų Sąjungos išsivadavusi Lietuva galėtų kuo greičiau patirti ir energetinę nepriklausomybę.

A. Didžiulis taip pat rėmė įvairias išeivijos veiklas, aktyviai prisidėjo prie Kolumbijos bendruomenės. Be to, jis rėmė Lietuvos sportą, pavyzdžiui, priėmė ir apgyvendino atvykusius profesionalius dviratininkus. Už ilgametę paramą šalies sportininkams A. Didžiulis ir jo nuopelnai vertinami iki šiol.

Kone 70 metų Kolumbijoje gyvenęs vyras mirė vasario 15-ąją, būdamas 91-erių.

Atminimas – ir šiltoje anūko žinutėje

Apie senelio netektį jo anūkas J. Didžiulis savaitės pradžioje prabilo ir socialiniuose tinkluose.

„Vasario 15-ąją anksti ryte Algis Didžiulis pasiekė gyvenimo kelionės galutinę stotelę. Bogotoje išlydėsim jį į kitą.

Sunku apie Dieduką parašyti porą sakinių, nes lengvai gali išeiti visa knyga. Nejuokauju.

Diedukas emigravo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą be cento ir savais keliais tapo vienas turtingiausių žmonių Kolumbijoje. Pamilo be jokių išimčių šalį, kuri jam davė „viską“, bet niekada neatitolo nuo Lietuvos. Niekada nepamiršo, kas jis toks.

Okupacijos metais rėmė Lietuvos bendruomenes, išeivius ir įvairiausias iniciatyvas, o nepriklausomybės laikais prisidėjo prie Lietuvos atkūrimo. Beje, galite jam ir jo broliui padėkoti už Klaipėdos naftos terminalą, kuris užtikrino pirminę nepriklausomos Lietuvos „energetinę nepriklausomybę“.

Gal vėliau pasidalinsiu jo biografija, kad galėtumėte įsivaizduoti, kiek kartais nuveikia žmonės per 91-erius gyvenimo metus. Ten daug nuopelnų, pasiekimų, avantiūrų ir netikėtų faktų.

Tačiau jo biografija nelabai papasakos, kas jis buvo iš tikro, – šmaikšti, empatiška, dosni, žaisminga, padūkusi ir kompleksiška asmenybė su stebuklinga nuojauta, aštriu liežuviu bei daug daug paniatkių. Jis buvo tikras personažas. Knygą būtų galima rašyti ne už tai, ką nuveikė, o dėl to, kad buvo charizmatiška siela, kurią lengva pamilti“, – feisbuke šiltai rašė J. Didžiulis.