Pasiteiravus, kodėl atostogoms rinkosi būtent šią kryptį, moteris įvardijo net kelias priežastis.

„Jau esame buvę ten, kur dabar populiaru vykti – lankėmės ir Maldyvuose, ir Dubajuje ir Meksikoje. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Tiesa, sulaukėme ir itin gero pasiūlymo kainos atžvilgiu – suviliojo paskutinės minutės pasiūlymas į Žaliojo Kyšulio salas. Dabar juk tų darbų ir pinigų nėra tiek daug, tad reikia ir pataupyti, – sako Inga. – Be to, skambėjo labai egzotiškai – balti smėlio paplūdimiai, daug kaituotojų, banglentininkų, šiluma ištisus metus.“

Nors iš pradžių Inga ir Darius buvo nusprendę Žaliojo Kyšulio salose pailsėti savaitę, vėliau kelionę prasitęsė – ji iš viso truko net 15 dienų.

„Šį kartą atostogavome dviese su vyru – vaikams šiuo metu vyksta mokslai, be to, dar rudenį visi kartu lankėmės Kretoje. O antrą savaitę prie mudviejų prisijungė draugų kompanija, – džiaugiasi verslininkė. – O kas dėl pandemijos – viskas panašiai, kaip ir keliaujant kitomis kryptimis. Prieš skrendant reikėjo pasidaryti koronaviruso testą, tiek lėktuve, tiek pačioje saloje griežtas reikalavimas dėvėti apsaugines kaukes. Kiekviename žingsnyje matuojama temperatūra, prieinamos dezinfekcinės priemonės.“

Prieš vykdami į kelionę Budriai pasidomėjo, kokia situacija yra salose. Sergamumo skaičiai ten nėra dideli, o per visą pandemijos laikotarpį saloje nuo COVID-19 mirė 200 žmonių.

„Tačiau vietiniai labai saugosi. Nuolat patruliuoja policija, tikrina, ar žmonės vaikšto su kaukėmis. Žinoma, paplūdimiuose kiek laisviau. O turistų ten – labai mažai. Devynis mėnesius jie buvo visiškai užsidarę ir tik po Kalėdų Žaliojo Kyšulio salose nusileido pirmasis turistų lėktuvas, – tikina žinoma moteris. – Tad kiek liūdnokas vaizdas šiuo atžvilgiu. O ir jie ištroškę tų turistų – tai vienas iš nedaugelio jų pajamų šaltinių. Tad teko patirti ir įkyrų lindimą bei didelį norą kažką patirti. Tačiau reikia suprasti ir juos, dalis vietinių gyventojų beveik metus neturėjo jokių pajamų.“

Sala, kurioje svečiavosi kauniečių pora – labai nedidelė ir labiau pritaikyta ramiam poilsiui pliaže. Pasak Ingos, pamatyti ten nėra daug ką, tačiau jiedu skyrė dieną ir apvažiavo visą salą.

„Natūralūs jūros vandens baseinai tarp uolų, druskų ežerai išties sužavėjo. Vykome ir į vietinį miestelį, jų sostinę, pažiūrėti, kaip gyvena. Jie nėra musulmonai, jie – krikščionys, tad viskas čia kiek kitaip, laisviau nei, tarkim, visų pamėgtame Egipte. Vyras su vietiniais plaukė žvejoti, vakare vietiniame bariuke kepdavome tą sugautą žuvį, – pasakoja Inga Budrienė ir priduria, kad pagrindinis salos šūkis „no stress“ puikiai atitiko atostogų dvasią. – Paparastai renkamės kiek prabangesnes keliones, tačiau to čia šįkart tikrai neradome. Liko mėgautis saule, vandenynu, šviežiu maistu – įprastai tai buvo žuvis bei jūros gėrybės, tad man, nevalgančiai mėsos, ten buvo rojus. Labai norėjau įdegti – buvau ilgai nemačiusi saulės, trūko D vitamino, kurio dabar kabai reikia kovoje prieš koronavirusą. Tad deginomės, maudėmės, skaičiau knygas.“