Siaubingą patirtį išgyvenęs verslininkas neslepia, kad nė baisiausiame savo sapne nemanė, kad jam teks šitaip susidurti su koronavirusu. Daugiau nei 10 metų jokiomis ligomis nesiskundęs Andrius visgi sunkiai susirgo, o atsidūrus ligoninėje jam teko išgirsti mažai guodžiančius gydytojų žodžius – jis, kaip ir daugelis kitų ligonių, buvo gydomas sėkmės atveju. Kitaip tariant, arba jo organizmas turėjo susitvarkyti su virusu, arba jokių gerų prognozių geriau nelaukti.

Toks smūgis A. Šedžių stipriai paveikė ir privertė iš naujo permąstyti, su kokiu rimtu priešu šiuo metu kovoja visas pasaulis. Politikas neslepia, kad anksčiau į koronaviruso atvejus neretai žiūrėdavo kaip į statistiką, tačiau pats savo kailiu sunkiai juo persirgęs tapo kur kas jautresnis. Juolab, kad kiti pacientai, buvę visai šalia jo, sėkmės taip ir nesulaukė.

„Į ligoninę mane atvežė su 40 laipsnių temperatūra. Pradžioje mane paguldė į reanimaciją, davė stiprių vaistų, patikrino plaučius. Paaiškėjo, kad 60 proc. plaučių buvo pažeisti. Netrukus mane perkėlė į infekcinių ligų skyrių. Ten atėjęs gydytojas pasakė, kad jokių pažadų ar prognozių jis pasakyti negali, kadangi viskas buvo gydoma sėkmės principu: arba tau pasiseks, arba „teks padėti šaukštą“, – Delfi pasakojo pašnekovas.

Andrius Šedžius
Foto: Organizatorių nuotr.

– Andriau, papasakokite apie savo patirtį iki ligoninės. Manėte, kad pavyks pasveikti be medikų pagalbos?

– Tikrai nežinau, kaip būna, kai šis virusas dar stipriau paveikia žmogų, tad tai, ką pasakoju, yra tik mano istorija. Nesumeluosiu, kad aš visai nesergu. Turiu omenyje, kad pastaruosius 10 metų nesirgau jokiomis ligomis. Maniau, kad jeigu ir susirgsiu koronavirusu, tai bus lengva forma. Na, kad jau man tikrai nieko nebus. Įsivaizdavau, kad esu labai stiprus, kadangi reguliariai sportuoju, rūpinuosi savo sveikata. Maniau, blogiausiu atveju, porą dienų teks pakentėti karščiavimą ir viskas. Bet išėjo taip, kad susirgau sudėtinga viruso forma.

Pirmas 10 dienų gydžiausi namuose, gulėjau lovoje, gėriau vaistus, bet man negėrėjo. Situacija prastėjo su kiekviena diena. Pasidarė taip blogai, kad 10 sirgimo dieną aš seseriai nusiunčiau savo nuotrauką, kurioje atrodžiau kaip gyvas lavonas. Veidas buvo pilkai mėlynas. Ji, vos pamačiusi, kaip aš atrodau, iškvietė greitąją. Prieš medikams atvažiuojant pasimatau temperatūrą, tuomet ji buvo 40 laipsnių.

Nuo gruodžio 12 d. aš gydžiausi namuose, o gruodžio 22 d. mane išvežė į ligoninę. Tada patikrino mano būklę, paėmė kraujo, peršvietė plaučius – viskas vyko taip, kaip priklauso. Gydytojai nieko nežadėjo, sakė, kad gydymas arba padės, arba ne.

– Kokius ligos simptomus jautėte?

– Žinau, kad kiti skundžiasi skonio ar kvapo praradimu, bet man taip nebuvo. Blogiausia, kas man buvo, tai mane labai mušė prakaitas, buvo aukšta kūno temperatūra ir man labai trūko oro. Trūko tiek, kad, atrodo, neturėjau nė kuo kvėpuoti. Kosulio neturėjau, bet tas oro trūkumas buvo kažkas baisaus. Atrodo, kad kažkas būtų išjungęs orą. Tai siaubingas jausmas. Atrodė, kad jau niekada pats nebeįkvėpsiu be pagalbos.

– Buvote prijungtas prie kvėpavimą lengvinančio aparato?

– Taip, galėjau kvėpuoti tik su deguonimi visas tas 5 dienas, kol buvau vienas ligoninėje per didžiąsias metų šventes. Davus stiprių vaistų, laimei, uždegimas praėjo ir gydymą galėjau pratęsti jau namuose. Jaučiau pats iš savęs, kad susitvarkysiu, jog mano organizmas stiprus. Be to, žinant kokia sudėtinga situacija šalies ligoninėse, man buvo nemalonu ten gulėti, nes žinojau, kad kitiems mano vietos reikia kur kas labiau.

Namo mane parvežė dar labai silpną. Gydytojas net nelabai norėjo išleisti, bet aš pats pasirašiau, kad savo noru išvykstu gydytis į namus. Suprantu, kokia situacija. Ligoninės yra perpildytos. Mane prižiūrėjusios medicinos seselės pasakojo, kad jos ir kone visas personalas jau yra persirgę. Visi medikai susiduria su galimybe dar kartą užsikrėsti šiuo virusu ir neaišku, ar lengvai jie išsisuktų. Liūdna, kad dažnai žmonės nevertina jų atsidavimo. Baisu, kad medikai dar turi įrodinėti, kaip sunkiai jie dirba arba kad virusu užsikrėtė ligoninėje. O kur daugiau? Juk karantinas. Kas jiems kompensuos jų sveikatą? Gaila, kad žmonės taip nuvertina mūsų medikus. Net ir valytoja, būdama garbaus amžiaus ir ateidavusi į mano palatą, neslėpė, kad jau prasirgo ir bijo dar kartą užsikrėsti, nes vargu, ar antrą kartą pavyktų išsikapstyti. Norėtųsi, kad visuomenės ir valdžios požiūris į medikus būtų supratingesnis.

– Kaip atrodė jūsų pirmosios dienos susirgus? Atrodo, kad liga jus iškart paguldė į lovą.

– Maniau, kad tiesiog peršalau savaitgalį. Nieko čia tokio, pagalvojau. Bet pirmadienį, atėjus į darbą ir pasimatavus temperatūrą, supratau, kad turiu grįžti namo. Termometras rodė 38,3. Tuomet dar nežinojau, kad sergu koronavirusu. Kadangi savijauta tik blogėjo, antradienį sesuo patarė pasitikrinti, ar kartais tai ne COVID-19. Pasitikrinus, supratau, kad sergu visai ne tuo, kuo aš galvojau. Testas iš tiesų parodė teigiamą rezultatą. Tada visas dienas gydžiausi namuose, kol galiausiai prireikė medikų pagalbos, nes tiesiog nebegalėjau kentėti be oro. Buvo labai sunku kvėpuoti. Buvo tikrai blogai. Jau maniau, kad viskas. Galvojau, kad šįkart jau papuoliau rimtai. Bet kažkaip pavyko išsikapstyti.

Andrius Šedžius

– Tarsi susirgote už visus tuos 10 metų, per kuriuos niekuo nesiskundėte.

– Taip. Gal net ir 20 metų nesirgau. Nesu iš tų, kurie turėtų ligos istoriją. Nėra tokio dalyko pas mane. Kiekvieną rytą sportuoju, tad ir minčių apie tai nebuvo. O šis virusas taip stipriai mane susuko, kad tikrai buvo baisu. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad taip gali būti. Buvau iš tų, kurie sako, kad „jau man tai tikrai taip nebus“. Maniau, kad tik senjorai turėtų saugotis. Iki šiol turiu gyvą močiutę, tėvus – jiems pavojus, galvojau. O, pasirodo, kad gali būti atvirkščiai. Pavyzdžiui, mano tėvukas su manimi buvo artimame kontakte, po to jis buvo saviizoliacijoje, jam padarė bent šešis testus ir nieko jam. Neima jo bacila, nors jis turi nemažai gretutinių ligų. Gydytojas, kuris mane gydė, sakė, kad virusas tikrai nesirenka pagal tavo stiprumą. Pasak jo, esmė yra ta, kad virusas nuskaito žmogaus imuniteto kodą. Jeigu jis jau nuskaito, tau jau niekas nebepadės. Tad tie, kurie maudosi eketėse ar voliojasi sniege ir sako, kad jų virusas tikrai nepuls – nebūtinai yra teisūs. Tikrai ne nuo to priklauso, ar virusas tave čiups, ar ne. Neslėpsiu, aš buvau toks pats, kaip ir jie. Galvojau, kad saugotis reikia tik seniems žmonėms. Nė velnio.

– Būdamas namuose gydėtės vienas? Erdvilės su vaiku šalia nebuvo?

– Gydžiausi vienas. Erdvilė išvažiavo pas tėvus. Mano aplinkoje visi prasirgo labai lengvai. Jei ir karščiuodavo, tai tik porą dienų arba išvis tuo nesiskundė. O man – išėjo, kaip išėjo...

– Ar dabar, jau šiek tiek atsigavus, yra likę ligos padarinių?

– Taip. Medikai sakė, kad dar pusę metų juos jausiu. Jaučiu oro trūkumą. Pavyzdžiui, buvau su mažuoju sūnumi gamtoje, į kalniuką teko jį užtempti. Vieną kartą pavyko, bet dar kartą jau nebegalėjau. Nebeturėjau, kuo kvėpuoti. Neužtenka jėgų.

Tiesa, manau, kad su pandemija mums dar teks pagyventi. Kol kas turiu daug antikūnų – 250, kas yra vertinama kaip tikrai didelis skaičius. Pusmetį dar galiu būti ramus, kitą pusmetį – jau su baime, o jau po to vėl situacija gali laisvai pasikartoti. Saugosiuosi šio viruso ir aš. Juolab, kad man tik po pusės metų atsistatys plaučiai. Iki šiol negaliu pilnai įtraukti oro ar bėgti kroso. Ligoninėje išvis net iki tualeto vos nueidavau, nors jis būdavo toje pačioje palatoje, tik už kampo. Nueidavau, o atgal grįžti nebeturėdavau jėgų, neužtekdavo oro. Vos ne keturiomis grįždavau prie lovos, kad kuo greičiau įtraukčiau deguonies.

– Ką pasakytumėte skeptikams, kurie iki šiol į koronaviruso padėtį šalyje žvelgia pro pirštus?

– Norėčiau priminti žmonėms būti atsakingais, kad saugotų save ir kitus, nes tai, ką aš patyriau, buvo sunku. Tikrai maniau, kad jau viskas. Bet, ačiū Dievui, išsikapsčiau.