– Aleksandrai, kuo šis gimtadienis jums ypatingas? Gal tuo, kad jį tenka sutikti karantine?

– Man atrodo, kad tokį gimtadienį jau esu šventęs kartą gyvenime, kai buvau sovietų armijoje. Buvau miške, vienas lokatoriuje – ir dabar, manau, bus panašiai (juokiasi). Maždaug po 30 metų pertraukos. Bet nieko baisaus, kadangi pastaruoju metu jokių šurmulingų gimtadienių ir nedarydavau, tad per daug to nesureikšminu. Manau, kad vaikystėje tai daug svarbiau, nei dabar.

– Neretai gimtadieniai priimami tarsi atskaitos taškas – kažko pradžia, pabaiga.

– Nežinau, ar tai atskaitos taškas. Man šiek tiek juokinga ir tiek. Geriau savo gimtadienį švęsčiau ne Lietuvoje, bet dabar išvažiuoti niekur neišeina. Paskutinius savo gimtadienius sutikau būdamas tai Ispanijoje, tai Australijoje – stengdavausi išvykti. Kai tu išvažiuoji, tai ir nebūtina dėl to gimtadienio blaškytis, jo švęsti, nes pilnai užtenka ir pasivaikščiojimo prie jūros. Nesakau, kad man gimtadieniai nemalonūs, man malonu sulaukti sveikinimų, bet to pernelyg nesureikšminu. Be to, man dar ne tiek metų, kad solidžius jubiliejus minėčiau. Aišku, žmonės yra įvairūs, vieniems to šurmulio reikia, kitiems – ne. Priklauso nuo to, kokioje aplinkoje esi. O mano rate į tai žiūrima labai paprastai. Juk tai ne koks nuopelnas.

Aleksandras Pogrebnojus

– Tai, matyt, ir dovana jums įprastai geriausia būna kelionė, o ne konkretus daiktas?

– Taip. Man tai geriausia dovana. Man jau nebe 13 metų, kad laukčiau dovanos iš tėvų. Jau seniai galiu pats ją pasidovanoti.

– Karantinas – ne vienam menininkui itin sudėtingas etapas. Kaip šį laiką leidžiate jūs?

– Na, neslėpsiu, tai nėra itin kūrybingas laikotarpis. Nėra taip, kad užsidarius namuose aplanko daug idėjų. Taip, kartais jos aplanko, bet manau, kad žmogus įprastai reflektuoja į aplinką. Norėtųsi susitikti su kitais žmonėmis. Gerai, kad bent internetas yra. Jei jo nebūtų – išvis nežinia, kas būtų. Manau, visiems stogas nuvažiuotų. O dabar yra viskas gana normaliai. Aš tai priimu kaip neišvengiamybę, kadangi pats iš esmės nieko pakeisti negali, tiesiog reikia palaukti. O laukti iki pavasario liko visai nedaug, juk ne metai.

Manau, daug geriau du mėnesius pasėdėti ramiai, nei po to gailėtis. Svarbiausia, kad su skiepijimu viską sutvarkytų ir viskas bus gerai. Reikia į viską žiūrėti optimistiškai. Juk 30 metų Lietuva gyveno pakankamai ramiai. Šis virusas juk geriau nei karas. Mano seneliai, gyvenę karo laikotarpiu, išgyveno tikrai siaubingus dalykus, tad to burbėjimo, sėdint namie ir geriant gerą vyną ar valgant prancūzišką sūrį, nesuprantu. Burba, kad labai baisu. Būtų karas – būtų namas sugriautas ar tektų su vagonėliu kur nors važiuoti. Juk tai skamba kur kas baisiau. Reikia į viską stengtis žiūrėti iš geresnės pusės. Dabar visas pasaulis kenčia, tiesiog taip yra. Pripranti. Juolab, kad dabar yra žiema, kai vis tiek visi yra linkę dažniau sėdėti namuose.

– Kaip pats apsisaugote nuo siaučiančio viruso?

– Drąsiai į parduotuves nevaikštau, o jei tenka – visada su respiratoriumi. Reikia saugotis, bet, žinoma, viskas proto ribose. Aš negaliu visą laiką apie tai galvoti, nes tuomet galima išprotėti. Nuolat žinias žiūrėti taip pat gali būti žalinga. Reikia susimažinti jų kiekį, pasilikti sau tiek, kiek reikia ir stengtis savo dėmesį nukreipti kitur. Pavyzdžiui, į skaitymą. Per šį laiką perskaičiau nemažai knygų. Toks pliusas.

Aleksandras Pogrebnojus
Foto: Paulius Gasiūnas

– Užsiminėte, kad pasiilgote gyvo kontakto. Ar užsidarius namuose aplanko vienatvės liūdesys?

– Gal ir yra liūdna, bet jeigu pradėsi apie tai galvoti – pasidarys tris kartus liūdniau. Reikia stengtis galvoti ne apie tai, kad man bloga, o džiuginti save, kad pavasaris jau visai ne už kalnų. Be to, reikia kažkuo užsiimti. Negalima sau leisti pasinerti vien į mintis. O veiklos yra, kuria kiekvienas gali užsiimti. Manau, kad per šį laikotarpį dažnas sutvarkė savo namus, spinteles, sandėliukus ir rūsius kapitaliai. Blogiausias laikas dabar yra maistinėms kandims. Jos turėjo išnykti.

Jeigu tu galvosi, kad viskas bus gerai, tai ir bus gerai. Papildomai neigiamai nusiteikti nesinori, nes dabar ir taip jautrus metas, kai žmonės suvaržyti, negali eiti į darbus ir pan. Bet viskas bus gerai, ateis pavasaris ir vėl viskas sužydės. O jei ir nebus gerai, tai mes nieko nepakeisime. Aišku, kad tai iššūkis, bet kažkas tokio pasauliui jau turėjo atsitikti. Žmonės per ilgą laiką tiek apšiko visko, kad gamta ėmė priešintis. Aišku, tas sukrėtimas galėjo būti mažesnis. Per pirmąjį karantiną vis pabusdavau ir galvodavau, kas čia per nesąmonė, sapnas. Bet tas sapnas užsitęsė.

– O mintis sudėtingiau sutvarkyti, nei sandėliuką ar rūsį?

– Sėdint vienam namuose jas sutvarkyti tikrai sudėtingiau. Mane, pavyzdžiui, aplanko įvairios mintys – ir liūdnos, ir džiugios. Visko galima prisigalvoti. Vieni, gerokai padauginę, ima rašinėti visokias nesąmones feisbuke. Tokius dalykus žmonės dažnai daro paveikti dopingo. Tokiu metu reikia stengtis susilaikyti bent jau nuo interneto, nes tada ir tenka matyti, kaip vieni kitus įžeidinėja. Žmonės dabar tikrai pasidarė piktesni – ir tas matosi. Bet tą piktumą reikia nukreipti kažkur kitur.

– O kur jūs nukreipiate pyktį?

– Pas mane jo nėra. Man nekyla piktumas kitiems. Jei jau pykstu, tai tik ant savęs. Daugiau aš neturiu ant ko pykti. Bet visi žmonės į tai reaguoja skirtingai arba savaip iš proto kraustosi. Štai, vienas bičas ėmė pardavinėti vandenį nuo koronaviruso. Ir ką padarysi. Kiekvienas gali daryti, ką nori.

Gal, jei turėčiau daugiau jėgų, kokią naują kalbą išmokčiau. Bet čia jau reiktų, kad ilgiau mus uždarytų. Bet tikėkimės, kad greitai visa tai baigsis. Ir vėl pavasarį visi bus kaip nuo grandinės nutraukti. Tiesa, manau, kad per šiuos karantino mėnesius Lietuvoje gal bent gimstamumas padidės. Čia kaip kaime, kai nėra ką veikti. Jei dar elektrą, internetą išjungtų – demografijai būtų dar geriau (juokiasi).

– Sakote, žmonės dėl velnio lašų neretai pridaro nesąmonių. O pačiam ar yra tekę dėl to atgailauti?

– Visiems yra tekę. Aš nesiknisu savo praeities blogybėse, norisi žiūrėti į priekį ir teigiamai – be to nieko naujo nebus.

– Prieš kelerius metus įvyko jūsų ir jau buvusios žmonos Monikos skyrybos, kurios stipriai nuskambėjo ir spaudoje. Kaip sutariate dabar?

– Ten buvo nesąmonė. Nesąmonė iš abiejų pusių. Dabar viskas gerai. Gerai sugyvenu ir su ja, ir su vaiku. Viskas tvarkoje mums su šituo klausimu. Aš manau, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą yra padaręs ar tai mažesnių, ar tai didesnių nesąmonių. Tik pas kitus tai nebūna vieša. Dabar yra kitaip. Tiesa, nežinau, ar nepadaryčiau taip dar kartą. Bet buvo, kaip buvo. Reikia nepamiršti, kad gyvenant kartu nutiko ir labai gerų dalykų. Iš to gyvenimas ir susideda: ir iš gerų, ir iš blogų įvykių.

Monika Račiūnaitė, Aleksandras Pogrebnojus

Dabar sutariame gerai. Iš esmės, kaip tu gali kariauti su savo vaiko mama? Taip, gali vienu metu, bet pakariavai ir užteks, nes aplinkiniai neturi kentėti dėl tavo ambicijų ar ko kito. Aš tą supratau. O kaip kiti galvoja... Tiesa, aš apskritai nelabai galvoju, ką apie mane žmonės mano, nes visi iš tikrųjų rūpinasi tik savimi. Tad ir tų komentarų rašinėjimas nieko nereiškia. Tegul tie žmonės į save pasižiūri. Komentarai iš esmės yra pykčio išliejimas, gal pilti purvą kam nors yra kaip terapija. Feisbuke retkarčiais sulaukiu bjaurysčių. Bet į tai aš reaguoju paprastai. Atgal neatsakinėju ir blokuoju. Mano feisbuke jokios demokratijos nėra. Aš priimu kritiką, bet nepriimu įžeidinėjimų ir nežadu susirašinėti su juos rašančiais, kaip tą daro kiti. Tiesa, manau, kad kiekvienam kūrėjui yra sveika apie save paskaityti komentarus, nes ten kartais būna parašyta ir teisybės. Man kaip taisyklė: kuo geresnė kolekcija – tuo baisesni komentarai. Tad jei randi tik gerus komentarus, manyk, kad kažkas ne taip.

Aišku, aš nesu robotas, kiekvieną žmogų galima įžeisti. Bet nereikia to nešiotis su savimi. Reikia išmokti atleisti, nepykti. Turiu omenyje, atleisti plačiąja prasme, kad žmogus yra piktas, nes tu, pavyzdžiui, negali nueiti iki jo nelaimingos vaikystės ir ją pakeisti. Neatsuksi laiko. Dažniausiai žmonės bėdas atsineša ir jaunystės, o vėliau tai progresuoja. Tad tenka atleisti. Aš jiems atleidžiu. Taip ir parašykite: aš atleidžiu jums, komentatoriai, rašantys net ir po šiuo straipsniu.

– Gal ir savo sūnų stengiatės apsaugoti nuo sukrėtimų, kad užaugtų laimingu žmogumi?

– Na, mano sūnus tokių sukrėtimų, kaip mes turėjome vaikystėje, tikrai neturi. Nei šeimoje, nei mokykloje. Pavyzdžiui, pas mus mokykloje motyvacija buvo tokia – sakydavo, kad iš mūsų, mokinių, nieko nebus, jog visi durniai ir eisime gatvių šluoti. Taip kalbėdavo mūsų kartos mokytojai. Tokia buvo motyvacija. Patys turėjome susimąstyti, ką padaryti, kad netektų gatvių šluoti. Apskritai mano karta kitaip augo. Ir namuose, ir mokykloje su mumis tikrai keistai elgėsi. Bet nieko, to laiko neatsuksi. Tame irgi buvo savų pliusų.

Aleksandras Pogrebnojus
Foto: Antanas Sutkus

– O koks pats tėtis esate?

– Tą geriausiai atsakytų mano sūnus. Bet jei reiktų man atsakyti, norisi tikėti, kad geras. Reikės to paklausti savo vaiko, kai jam bus 20 metų. Šiuolaikiniai vaikai turi kur kas daugiau teisių ir laisvių, tad tu tikrai į tai atsižvelgi, pavyzdžiui, pasidomi, ko jis nori, kas jam patinka ir t.t. Nors ne visada ir pasako, bet tas augimas įdomus, kartu ir savo vaikystę prisimini. Tėvystė visus pakeičia. Mažiau susireikšmini. Imi į save su humoru žiūrėti. Tada ir pačiam lengviau gyventi pasidaro.

– Turėjote dvi santuokas, ar nelaidojate minties apie trečiąją žmoną? Kokią moterį šalia savęs įsivaizduotumėte?

– Jokios neįsivaizduoju (juokiasi). Jei rimtai, labai sveika karantino metu padaryti pertrauką nuo santykių. Susitikinėti dabar negalima, tad su pažįstamais žmonėmis bendrauju tik nuotoliniu būdu. Viskas turi ateiti natūraliai. Nemanau, kad reikia specialiai forsuoti moterų ar draugų ieškojimą, nes įprastai tai duoda keistus rezultatus. Bus, kaip bus. O aš manau, kad bus, bet pažiūrėsim.

Bet aš tikrai neturiu jokio konkretaus įsivaizdavimo. Aš ir taip sapnuoju labai ryškius sapnus, man jų kol kas užtenka. Taip intensyviai sapnavau beveik prieš 30 metų. Matyt, smegenys taip kompensuoja pramogų stygių.

O kalbėti, kad tikrai nebus trečios santuokos nė nesiruošiu. Iš kur aš žinau, kaip bus? Įprastai, kai kas nors sako, kad „niekada“, tai gyvenimas specialiai sudėlioja viską taip, kad tai būtinai įvyktų. Pažiūrėsim. Gyvenimas yra labai įdomus ir nenuspėjamas, tad planuoti sudėtinga. O jei nutinka kažkas netikėto, reikia išmokti su tuo gyventi, nepamiršti, kad viskas gali pasikeisti, o pasikeitus, reikia išmokti prisitaikyti prie pokyčių. Tai svarbiausias dalykas. Tai jaunystės bruožas. Reikia veikti. Net ir dabartinis laikotarpis dar kartą visiems parodė, kaip reikia mokėti prisitaikyti, nes kitaip išnyksi ir niekas tau nepadės. Reikia pačiam plaukti. Ne veltui sakoma, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ši geležinė taisyklė tinka ir šiam laikotarpiui.