„Dabar būnu Panevėžyje, nes ir globėja čia gyvena, ir butą čia turiu. Viskas paprasčiau, nors esam priversti susiveržti visus diržus. Tų pajamų nėra tiek daug, o pašalpos – nedidelės. Labai liūdina, kad kultūros žmonėms skirti pinigai yra tikrai labai neteisingai paskirstomi, – apgailėstauja Radži. – Na, bet ką darysi, tenka išgyventi iš tų man skirtų 257 eurų.“

Radži tikina besilaikantis visų griežto karantino reikalavimų – su bičiuliais nesibūriuoja, o dienomis įspūdinga veikla taip pat pasigirti negali.

„Kiekvieną dieną einu pas globėją, būnam, geriam kavą. Nevaikštom, kur nereikia. Čia rytas – čia vakaras. Per daug nieko neveikiu, žiūriu informaciją, televizorių, guliu ir tiek, – gyvenimą karantino metu apibūdina žinomas atlikėjas, tačiau priduria suprantantis, kad griežtas karantinas yra būtinas. – Uždarymas duoda rezultatus. Tačiau visą gyvenimą negali būti užsidaręs. Po truputį gal jau bandys atlaisvinti, nors kultūros ir meno žmonių tai neliečia – tikriausiai atsigausime tik vasarą. Atrodo, nei kur važiuoji, nei ką perki, bet vistiek pinigų reikia. Nuo mokesčių niekas neatleidžia. Bet sakyk ką nori – niekas labai nesigilina į kultūrą.“

Pasiteiravus, ar esant prastesnei finansinei situacijai atlikėjas negalvoja ieškoti darbo kitoje srityje, Radži tikina, kad tam tikra prasme tai būtų lyg pažeminimas scenoje besisukančiam žmogui.

„Manau, kad pirmiausia pinigai, parama galėtų būti paskirstyti normaliai, sąžiningai. Visi skundžiasi, viskas yra suprantama, bet mūsų – kultūros – sritis yra labiausiai nukentėjusi, apie kurią dabar mažiausiai yra kalbama. Nežinau, kaip ją palaikyti, kaip išgelbėti. Negirdime ir Kultūros ministro pasisakymo šia tema, – sako esama padėtimi nusivylęs R. Aleksandrovičius. – Nežinau, kodėl yra tokia atskirtis. Aišku, gali ieškoti to kito darbo, bet tai būtų tarsi pažeminimas. Būdamas artistu neisiu operuoti žmogaus. Juk nevyksta karas ir niekas mūsų nebombarduoja, kad dirbčiau bet ką.“

Nors Radži karantino metu kas mėnesį gauna nustatytą išmoką, vis tik teigia, kad lėšos paskirstomos nepaisant logikos.

„Gyvenime niekada nieko neprašiau iš valstybės, niekada nieko nepavogiau, sąžiningai moku mokesčius. Tai galėtų valstybė į tai atkreipti dėmesį ir kažkaip tas lėšas paskirtyti. Šlavėja gauna 257 eurus, tiek pat ir dainininkas. Tai? Kur čia logika? Tokia atskirtis. Negali taip būti, – piktinasi dainininkas. – Regis, visi kratomės tų sovietinių laikų, bet juk kaip tada dabar visi esame lygūs, gaunam tokias pačias išmokas, kad ir ką beveiktume. Grožio sritis turi savo atstovus, kurie juos gina ir pastovi už juos. O mūsų niekas negina, niekas nekalba, visiems viskas labai gerai. Tačiau nėra gerai. Pažiūrėkite, Amerikos dainininkus gerbia valdžia, o pas mus – vienodai visiems šviečia.“

Nepaisant visų negandų, R. Aleksandrovičius visai neseniai įrašė naują dainą. Tiesa, šįkart ji ypatinga – atlikėjas pats parašė žodžius.

„Viskas išėjo spontaniškai – šiaip retai kada kuriu dainoms tekstus. Tačiau šįkart gavosi kaip gavosi. Vis tik karantinas, tai ką čia daugiau nuveiksi – juk negalima nei koncertuoti, nei susitikti su žmonėmis. Lieka tik tokia elementari kūryba – pradžiamokslė, – sako ne tik įrašęs, bet ir žodžius dainai „Dėkoju“ sukūręs Radži. – Daina paprasta, bet jinai ir skirta paprastiems žmonėms, kalbantiems paprasta kalba. Aš irgi esu paprastas, bet ne prastas.“

Pasak atlikėjo, visos dainos yra apie meilę, tačiau šįkart norėjosi ko kito – padėkoti gerbėjams, klausytojams, galų gale pačiam sau.

„Dėkoju žmonėms, kurie mane pamilo. Jau penkiolikti metai esu profesionalioje scenoje, tad iš tiesų esu dėkingas tiems, kurie klauso mano dainų, ateina į koncertus. Tačiau didžiausia padėka – mano globėjai Vidai, kuri ir išvedė mane į muzikinį kelią, kuriuo einu iki šiol, – tikina dainininkas. – Muziką sukūrė Ilja Rapoport, daugmaž pritaikėme tekstą ir gavosi tokia dainelė. Karantino metu žmonės užsidarę – gali namuose pašokti.“