„Kadangi mano žmona yra pusiau rusė, pusiau prancūzė, vieną vaiką norėjome pavadinti lietuviškai, o kitą – rusiškai arba prancūziškai. Tačiau dėl prancūziško varianto abejojome, kadangi nežinojome, ar Lietuvoje tokį leistų įteisinti. Todėl mums pavyko rasti vardą, turintį tiek prancūzišką, tiek lietuvišką reikšmę. Chatas prancūziškai – iškalbingas, kalbingas. Na, o lietuviškai šis vardas, kuris yra tariamas kaip Šatas, reiškia pirklys. Tad sudėjus šias dvi reikšmes, reiškia – iškalbingas prekiautojas. Abiejų savybių reikia bet kur gyvenime. Neslėpsiu, aš labai norėčiau, kad sūnus sektų mano pėdomis ir būtų aktorius, tačiau su norais reikia elgtis atsargiai, nes kartais per stipriai kažko norėdamas gali nukreipti vaiką priešinga linkme. Vis tiktai slaptai apie tai pasvajoju“, – „Delfi“ sakė Šarūnas.

Tuo tarpu pirmagimę dukrą pora pavadino pastaruoju metu irgi tarp jaunimo retai girdimu vardu Gražina. „Kartais tėvai rinkdami vardus smarkiai perlenkia. Pasigendu lietuviškų vardų, pradėjau juose įžvelgti grožį. Gražina – gražus lietuviškas vardas“, – komentavo dviejų vaikų tėtis.

Mažai kam žinoma, tačiau jau tuomet, kai kūrė energingus pasirodymus „X Faktoriaus“ scenoje, kuriame nugalėjo kartu su aktoriumi bičiuliu Dovydu Laukiu, Šarūnas buvo sukūręs šeimą. Su žmona, kurios vardo iš pagarbos jai neatskleidžia, Šarūnas susipažino darbinėje aplinkoje.

Vis dėlto prieš beveik trejus metus sėkmė populiariame šou atnešė tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos dėmesį. Nors to nevengdavo, apie asmeninį gyvenimą Šarūnas niekada nebuvo linkęs atvirauti.

„Anksčiau tikrai galvodavau, kad tai beprasmiška, tačiau su laiku atėjo atsipalaidavimas ir ramybė. Kaip kam reikia, kaip kam patinka, tas taip ir tegul elgiasi. Jeigu tai yra ne nuoširdus dalinimasis, o ne siekimas išlaikyti dėmesį, kai tai tampa kažkokia viešųjų ryšių kampanija, tada, žinoma, žiūrisi kreivokai. Turi būti balansas“, – „Delfi“ patikino pašnekovas.

Prisimindamas pergalę TV projekte, Šarūnas neneigia, kad tai padarė įtaką ir sėkmei kituose darbuose.

„Šitas šou atnešė labai daug. Kurį laiką esi dėmesio centre, o tuo pačiu ir atsiranda tam tikra atsakomybė. Žmonės rašo žinutes, laiškus, negaili komplimentų, apipila dovanomis, dalijasi savo istorijomis, kaip jie buvo įkvėpti mūsų drąsos, energijos ar „120“ siunčiamos žinutės, sakančios, kad reikia stengtis labiau negu gali. Tame yra atsakomybės, jauti svorį, su kuriuo tvarkytis ne visi sugeba. Tai yra įgūdis, kurį įgyji tik įmetęs save į šaltą vandenį.

Mes tikrai net trumpam nebuvome užrietę nosių. Manau, kad to priežastis – amžius. Buvome kiek vyresni nei kiti dalyviai. Vis dėlto jauną žmogų kur kas lengviau yra išmušti iš vėžių, nes tai dar nėra pilnai susiformavusi asmenybė. Mes sėkmę šou priėmėme su protu. Kiek galėjome, stengėmės su aplinka palaikyti draugišką, mandagų ryšį. Gyvenimas, įprasta, neleidžia neribotą laiką kudakuoti išsikedenus plunksnas, jis randa savo pastatyti žmones į savo vietą“, – kalbėjo pašnekovas.

Grupė "120" (Dovydas Laukys - dešinėje)

Uoliai svajonių karjeros link judantis Š. Januškevičius lietuviško kino žiūrovams taip pat gali būti pažįstamas iš juostų „Ir visi jų vyrai“, „Redirected“ bei serialų ir trumpametražių filmų. Vis dėlto didelę dalį jo gyvenimo užima ir teatras. Prieš prasidedant pirmajam karantinui, Šarūnas su Panevėžio teatru „Menas“ ruošėsi pagal Williamo Gouldingo romaną pastatytam spektakliui „Mūsų valdovas“.

„Pavasarį repetavome spektakliui ir likus labai nedaug laiko iki premjeros buvo paskelbtas karantinas. Atrodė, jau esi susitelkęs į tą vaidmenį ir tuomet staigiai teko paspausti stabdį. Nei šen, nei ten. Ir tos pauzės aš nelaikiau atostogomis. Buvo visokių minčių. Priešpremjerinis periodas būna labai aktyvus. Tad aš toliau tarsi iš inercijos, nors ir savarankiškai, stengiausi gilintis į savo vaidmenį. Na, ir tik po kurio laiko pasijutau ramiau, pastebėjau, kad per dieną imu padaryti vis mažiau, galiausiai įsijungė atostogų rėžimas. Ir vos tik spėjus įsijausti į poilsį, karantinas baigėsi ir vėl teko įjungti penktą pavarą.

Taigi, pavasarį buvo kiek sunkiau, bet paskui jau buvome priversti prisitaikyti. Taigi antrojo karantino metu teatre dirbame per „Zoom“, vyksta paruošiamieji darbai kitam spektakliui. Kai baigsis karantinas, galbūt pavyks persikelti į realybę“, – viliasi Šarūnas.

Ir teatro scenoje, ir kino aikštelėse ne kartą save išbandęs žinomas vyras neneigia, kad yra be galo žingeidus abiejose sferose. Tad išsirinkti vienos, ties kuria galėtų orientuotis, jam būtų sudėtinga.

„Tikrai yra skirtumų darbo kine ir teatro scenoje specifikoje. Ne formos prasme, tačiau skirtumų tikrai yra. Yra žmonių, kuriems ir sekasi, ir patinka kažkur labiau. Asmeniškai man gera abiejose vietose. Kino Lietuvoje apskritai nėra sukuriama tiek daug, kiek yra pastatoma spektaklių, todėl man šis žanras labai įdomus. Žinoma, šiuo laikotarpiu tik kino, serialų ar dokumentikos filmavimai ir gali funkcionuoti, nes tai nereikalauja žmonių susibūrimo. Tuo tarpu vaidinant scenoje reikia žiūrovų“, – kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas apie muzikinius planus su grupe, Šarūnas sako, kad „120” turi savo vietą dienotvarkėje, tačiau ji yra impulsyvi.

„Kaip mums šaus į galvą. Pastebiu, kad mes nuo pačių pradžių išlaikome impulsyvaus darbo tipą. Mes griežtos linijos nebrėžiame nei ties startu, nei ties pabaiga. Kai pajaučiame impulsą kurti ir galime jį priderinti prie kitų savo darbų ir veiklų. Na, o šią akimirką mes turime planą, o kas išeis – laikas parodys“, – kalbėjo Šarūnas.