„Ligoninėje esame padėjėjai. Savanoriai. Jie tai vertina, bendrauja maloniai ir kantriai, ypač jei darbą darome pirmą kartą. Viską paaiškina ir jei per nuovargį prasimuša susierzinimo gaidelė, tai atsiprašo „patys suprantat, to darbo tiek”. Mes suprantam, todėl ir esam ten.

Pirmas dienas personalas pats nesitikėjo tos pagalbos, kai kada nežinodavo, kad ji šalia, o mes nežinodavome, kam pasiūlyt savo pagalbą. Bet viskas susidėliojo ir kuo toliau, tuo darniau viskas vyksta. Darbus dirbame visus galimus atlikti padėjėjui. Dirbam liftininkais. Kam tas liftininkas, paklausite? O gi liftai ligoninėje – sovietiniai, valdomi tik iš vidaus, specialiai tam skirto žmogaus. Liftai – tai arterijos, nes judėjimas vyksta tik jais. Yra skambutis kiekvienam aukšte arba mobiliu telefonu susisiekiama su liftininku. Vežam žmones iš priėmimo į skyrius, palydim išėjusius. Vežiojam personalą po aukštus, tyrimus į laboratoriją, išvežam šiukšles iš skyrių, iš priėmimo surenkam ir išnešiojam po skyrius siuntinius.

Be to, padedam dalinti maistą ligoniams, matuoti spaudimus, temperatūrą ir deguonį, plaunam grindis. Dar esam vyriška jėga, kur jos reikia sunkesniam fiziniam darbui. Vakar pirmąkart sudalyvavau gaivinime realiai. Ne eiliniuose kursuose, o realiai gydytojams kovojant už gyvybę. Tą valandą pavyko, nuvežėm į reanimaciją, bet, deja...

Nors šiandien bus tik ketvirtoji budėjimo diena, jau mačiau, kaip akyse numiršta. Nešiau siuntinius, kurių nebebuvo kam pasiimti.

Mano budėjimų metu dar neteko sutikti paleidžiamų namo, pasveikusių, bet kolegos dalinosi tokiom džiugiom žiniom. Tikiuosi, jų bus daugiau. Mes įpratom vieni kitiems pamainas apibūdinti “pliusais-minusais” (kiek atvežė – kiek „išėjo” ). Gal kiek ciniška, bet realybė yra kokia yra.

Emociškai esu pasiruošęs, fiziškai irgi. Mes gintį Tėvynę ginklu eisim jei reiks, tai su šiais aspektais seniai susitvarkę.

Tačiau...

Jau pasakojau, bet pasikartosiu.

Mirus žmogui, jo daiktai sudedami į juodą celofaninį maišą ir padedami kambariuke, priimamajame. Paskui atiduodami artimiems.

Ir kartais tuose maišuose skamba mobilūs telefonai.

To nepamirši.

Linkiu Jums niekada neturėti tokių telefonų. Nei Jums, nei Jūsų artimiems. Prašau, padarykit dėl to viską, ką galit. Jei ne savanoriauti, tai bent nedidinti rizikos ir neplatinti viruso ir mirčių bereikalingais pasivaikščiojimais prekybcentriuose.

Ir neapgaudinėkit blokpostų, nes didelė tikimybė, kad nuvešite „dovaną”, už kurią, kaip padėką, gausite artimųjų urną.

Stiprybės ir sveikatos mums visiems. Kaip bebūtų mes visi kartu laimėsime šį karą!”, – feisbuke sukrečiančia patirtimi dalijasi G. Liaudanskas-Svaras.