Dainų „Bateliai“ ir „Balta žiema“ atlikėja jau anksčiau Delfi prisipažino, kad būtent šie kūriniai jai yra įgrisę iki gyvo kaulo, todėl savo repertuarą ji kaskart papildo nauja, širdžiai mielesne kūryba. Naujausia Agnės daina gimė vieną tamsų sausio mėnesio vakarą.
„Laukiau beveik 10 mėnesių, kad ja pasidalinčiau, – juokiasi pašnekovė. – Mėgstu viską, kas yra susiję su angelais, aš jų nemažai turiu ir namuose. Gal būtent dėl šios priežasties ir gimė ši daina. Asmeniškai man ši daina reiškia ramybę, rimtį ir gerumą... Net nemoku išsireikšti, bet tikiu, kad ji palies bent kelių žmonių širdis.“
Pasiteiravus, kada kūryba ją įprastai aplanko – ar tai bet kada „pasirodanti mūza“, o gal pavyksta kurti tiesiog prisėdus prie pianino, – A. Petravičienė-Gansauskienė neslėpė, kad šioje srityje jokio griežto grafiko nėra.
„Tikriausia tiems, kas patys kuria, bus viskas aišku ir mane supras, o kas nekuria tiesiog pasakysiu paprastai. Ta „mūza“ kaip katinas, vaikšto viena ten, kur nori ir ateina bei išeina, kada ji nori, bet ne aš, – juokiasi dainų kūrėja. – Kuomet ji ateina pas mane, aš tiesiog atsisėdu prie savo pianino, groju muziką, kuri irgi išeina iš karto, ir jau dėstosi žodžiai galvoje, kartais vos spėju juos užrašyti. Vėliau juos dailinu tiek, kiek jau galiu ir sugebu – išeina tas, išeina. Kitaip tariant, kartais gražu, o kartais... šiaip sau.“
Ne paslaptis, kad karantinas daugeliui atlikėjų, dainininkų, renginių organizatorių – nuostolingas metas. Tačiau Agnė sako savęs nelaikiusi ir iki šiol nelaikanti dainininke. Nepaisant to, pasaulį supančiojęs koronavirusas ir jai suvėlė planus.
„Kadangi jūs paminėjote dainininkus, tai aš niekada, bent jau viešai, nesu sakiusi, kad esu dainininkė. Man tai labai smarkus žodis... Aš veikiau kartais dainuojanti. Man tiesiog patinka tai daryti kartais, o kurti dainas yra mano hobis nuo mažų dienų. Tad gal būtent dėl tos priežasties, jog niekad savęs kažkokia dainininke nelaikiau ir visą gyvenimą dirbau, manęs jokie sunkumai ir nemalonumai neužpuolė, ko linkiu sau ir toliau, žinoma, ir kitiems… Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, praradau ir aš ne vieną savo koncertą, kad ir ne arenose, bet jie buvo suplanuoti, tačiau neįvyko. Bet nieko čia baisaus, mano gyvenimui tai neturėjo jokios įtakos, kuo ir džiaugiuosi. Žinoma, aš žmogiškai labai užjaučiu ir suprantu visus tuos, kuriuos paminėjote, jų padėtis tikrai sunki ir belieka tik palinkėti viską ištverti, nenuleisti rankų, nes nieko amžino nėra ir absoliučiai viskas gyvenime praeina, o karantinas – juo labiau“, – tikino ji.
Ko karantino metu Agnė pasiilgsta labiausiai? Ar „uždaras gyvenimas“ jos nevargina?
„Karantino metu labiausiai pasiilgstu baseino, – šyptelėjo ji. – Aš rimtai. Labai mėgstu vandenį, plaukioti ar tiesiog jame mirkti. Dabar jie nebeveikia... Kelionė už Lietuvos ribų – irgi būtų neblogai, tačiau dėl to tikrai gyvenimas neblogėja, nes ne „mersedese“ esu gimusi ir galiu šimtą metų gyvent be jų, kaip ir su jomis.
O dėl uždaro gyvenimo, tai galiu tik pridurti – esu iš prigimties vienišė ir man tikrai nereikia nuolat būti apsuptai žmonių, kad jausčiausi gerai. Manau, jei žmogus jaučiasi blogai be kitų žmonių, tai ir su savim vienas pats išbūti negali.“
Atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą, kitas veiklas be muzikos Agnė nėra linkusi. Ji daug mieliau kalba apie tekstų ir melodijų kūrybą, kurioje ji save randa ir karantino metu.
„Visą gyvenimą save realizuoju kūryboje – niekas nesikeičia, keičiasi tik metai, mados, valdžia, įstatymai, orai, bet mano savirealizacijos esmė nekinta. Na, o tas mano „kitas“, kaip sakote, gyvenimas, žinoma, egzistuoja, tačiau aš čia palieku vietos „literatūrai ir menui“. Labiau mėgstu klausytis, kaip aš gyvenu, nei pasakoti. Man labai patiko vieno nežinomo autoriaus mintys, kad „gyvenimas – tai nesibaigiantys reikalai“. Tiesiog trumpai – mano gyvenimas bet kokiu atveju yra gražus, su daug spalvų ir atspalvių bei, žinoma, reikalų.“
Šiuo kiek suvaržytu metu Agnė įžvelgė ir pliusų.
„Man visai patinka dėvėti veido kaukę, žinoma, ne visą dieną, bet su ja galima nesidažyti, pavyzdžiui, lūpų ir turėti vilties, kad parduotuvėje ar šiaip kur nors kitur tavęs žmonės nepažins ir man tai labai patinka. Dar vienas geras dalykas yra tas, kad supratau, jog nėra ko taip blaškytis parduotuvėse, kaip buvome įpratę, juk realiai žmogui reikia daug mažiau visko gyvenime, nei jis įsivaizduoja. Nesant karantinui vis kokių „reikalų“ susigalvodavau į parduotuves, o šiandien galvoju – ir ko gi man jose taip dažnai reikėdavo?“ – juokiasi pašnekovė.
Siaučiant koronavirusui Agnė savimi ir šeimos nariais rūpinasi lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.
„Niekaip kitaip nesielgiu per jį, kaip ir iki jam ateinant, galbūt tik daug dažniau plaunu rankas. O šiaip, kiek save pamenu, tai mėgstu žalią arbatą su citrina, dažnai vartoju visokius vitaminus profilaktiškai ir gal iš baimės pasąmonėje pasenti, nors vistiek senstu“, – šmaikštauja ji.
Artėjant Kalėdoms A. Petravičienė-Gansauskienė viliasi, kad karantinas iki to laiko pasitrauks, jog didžiąsias metų šventes būtų galima sutikti su draugais ir giminėmis prie bendro stalo, savęs nevaržant. Be to, muzikinių kūrinių autorė visiems skaitantiems turi ir šiltą palinkėjimą.
„Linkiu skleisti gėrį, džiaugtis gyvenimu, mylėti savo artimuosius, juos prisiminti ne tik švenčių dienomis, nesiblaškyti dėl smulkmenų, nesuklupti ant mažų gyvenimo akmenėlių, bet juos tiesiog peržengti ir įkopti kiekvienam į savo asmeninį laimės kalną“, – visiems linki ji.
