Vėžiu legendinis aktorius serga jau kelerius metus. Anksčiau R. Adomaitis aktyviai pasirodydavo skirtinguose filmų ir teatro projektuose, tačiau pastaruoju metu vyras laiką leidžia namuose.
R. Adomaitis teigia, kad dėl sudėtingų operacijų jam skauda kojas. Be to, ir amžius jau ne tas – jam 83-eji.
„Atėjo senatvė, nuo jos nepabėgsi. Užtai jaunystė ir apskritai visas mano gyvenimas ryškus, negaliu skųstis. O senatvė – ne džiaugsmas. Tai čia, tai ten skauda. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Bet nuo šito niekas nepajėgė apsisaugoti“, – su šypsena rusų portalui pripažino garsus aktorius.
„Man – onkologija. Ne ypatingai norisi kalbėti šia tema. Iš pradžių gydžiausi, buvo atliktos kelios operacijos pas mus, Vilniuje. Bet dabar pavargau ir mečiau šį reikalą. Kiek Viešpats leis, tiek ir gyvensiu. Esu optimistas, gyvenu šia diena“, – teigė R. Adomaitis.
Pasak jo, gyvena iš aktoriaus pensijos, be to, jaunesnysis sūnus Mindaugas padeda namuose, išeina pasivaikščioti su sergančiu tėvu. Sūnus vedęs, bet su žmona susitinka savaitgaliais – jie išvyksta į kaimą, kuriame turi sodybą.
„Darbo savaitės metu Mindaugas – su manim. Laukiu jo grįžtančios iš darbo, kad kartu pavakarieniautume. Beje, moku skaniai gaminti. Jau kažkiek laiko vadinu save kulinaru, o ne aktoriumi“, – juokavo R. Adomaitis.
Jis pripažįsta, kad po mylimos žmonos mirties taip ir neatsigavo. Aktorė, dainininkė Eugenija Bajorytė mirė 2011 m. nuo hepatito. Du vyresni sūnūs gyvena užsienyje – vidurinysis Gediminas seniai gyvena Londone su šeima, o vyriausiasis ilgai gyveno JAV, bet šiuo metu dėl koronaviruso pandemijos grįžo į Vilnių, dirba IT sferoje.
Apie save kalba jau būtuoju laiku
Tai, kad teatro ir kino legenda gera sveikata pasigirti, deja, negali Delfi prisipažino pats R. Adomaitis dar šių metų vasarį, duodamas atvirą interviu.
Vėžys aktoriui buvo diagnozuotas daugiau nei prieš dešimtmetį, bet jis, išbandęs daugybę įvairių gydymo būdų, galiausiai nusispjovė ir paliko viską likimo valiai. Kaip jau žinoma iš ankstesnių jo pokalbių su žurnalistais, dabar jis nebesigydo ir pas daktarus visai nebeeina net pasitikrinti – kaip jau bus, taip.
Lieka tik stebėtis, kaip žmogus, kuris kuo ramiausiai sako, kad jaučiasi kur kas blogiau nei prieš metus ir žino, kad nieko geresnio jau tikrai nebus, visai neatrodo nusiminęs ar palaužtas.
Jei tik galėtų, R. Adomaitis teatre būtų ir šiandien – jo meilė scenai tikrai niekur nedingo. Bet atėjo metas, kai teko pripažinti realybę – laikas su juo atsisveikinti. Iš pradžių – kaip artistui, o galiausiai net ir kaip žiūrovui.
„Jei galėčiau nueiti, žinoma, nueičiau. Bet kadangi sunkiai vaikštau, nebeeinu ir tiek. Kojos tiesiog nebenuneša bet kur, tuo pačiu ir į teatrą“, – tuomet pečiais gūžtelėjo jis.
O buvo laikai, kai nenorėdamas nuvilti žiūrovų, jis priimdavo, atrodytų, beprotiškus sprendimus, rizikuodamas savo sveikata.
„Pamenu, ten, kur dabar stovi Valdovų rūmai, kažkada vyko kasinėjimai, buvo suversti griuvėsiai, o mes juose vaidinome J. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ – Irena Bučienė buvo režisierė ir taip sumanė. Buvo beprotiškai karšta, o mums, apsirengusiems visokiais kailiais, reikėjo po tuos griuvėsius laipioti. O man gal nuo tos įtampos, gal nuo karščio pradėjo akies tinklainė atšokinėti – lyg žaibai akyse rodytųsi. Banionis (aktorius Donatas Banionis – red. pastaba), kuriam anksčiau jau taip buvo atsitikę, davė okulistės telefoną, liepė greitai pas ją važiuoti. Nuvažiavau, o ji man sako: va dabar gulsit į lovą ir mes jus gydysim. Kaip, klausiu – juk man spektaklis šiandien vakare ir dar dešimt dienų į priekį. Aš negaliu gult“, – prisiminė R. Adomaitis.
„Tai būdavo taip, kad aš nuvažiuoju po spektaklio į klinikas, man ten kažką padaro akims, jas užriša ir aš iki ryto guliu užrištomis akimis, o paskui kitą dieną vėl veža į spektaklį, atvaidinu, tada vėl parveža į klinikas, vėl kažką daro ir paguldo nakčiai“, – pasakojo jis.
Ar nebuvo baisu, kad taip rizikuodamas gali ir visai apakti? „Gal ir buvo tos baimės, bet ką daryti? Juk bilietai visi parduoti, žmonės laukia, visi pasiruošę eiti spektaklio žiūrėti“, – savo sprendimą aiškino jis, sakydamas, kad jei kada ir guldavo ligonio lovon – tai tik iš anksto suderinęs su teatrų vadovais, kad žiūrovams dar būtų galima laiku pranešti. O vaidinti karščiuojant ar kitaip negaluojant, pasak jo, aktoriams jokia naujiena.
Tik dabar iliuzijų grįžti į sceną aktorius jau nebeturi. Prieš metus dar svarstė apie nedidelį vaidmenį kine, kuris jam buvo siūlomas, bet, pasirodo, jo kūrėjai patys galiausiai tokios minties atsisakė, nusprendę, kad bus negerai, jei jam, sergančiam vėžiu, pagal scenarijų reikės į šaltą vandenį lįsti.
„Atsisakė tai atsisakė, nors man scenarijus visai patiko. O dabar ar imčiausi kokio vaidmens? Kad jaučiuosi dar blogiau nei prieš metus ir žinau, kad geriau jau nebus“, – ramiai konstatavo jis, labiausiai apgailestaudamas, kad dėl nusilpusio regėjimo net knygų nebegali skaityti.
„Yra, kaip yra. Apie save aš jau kalbu būtuoju laiku, kaip apie beveik pasitraukusį iš šio gyvenimo žmogų, ir nieko čia nepadarysi“, – šiltai nusišypsojo jis.
Visą atvirą Delfi interviu su legenda skaitykite paspaudę čia.
