„Išmokau naudotis naujomis kompiuterio programomis, kiekvieną rytą gaminausi sveikus pusryčius, eidavau pasivaikščioti, sportavau. Pirmą kartą tiek dėmesio skyriau sau. Nerūpėjo nei koncertai, nei spektakliai“, – pasakojo aktorė.

Aktorė Kristina Radžiukynaitė teigė, kad karantinas privertė darbą organizuoti kitaip, o pavasarį užklupusi liga sukėlė paranoją.

Kaip kūrybingas žmogus sutinka žinią: neik iš namų?

Larisa: Mes buvome „Mažajame teatre“, turėjo vykti repeticija, nes artėjo teatro trisdešimtmetis. Ir atėjus mums pasakė: „karantinas, eikit namo“. Mes dar bandėm sužinoti, kas ir kaip, bet teko išsiskirstyti. Pirmą savaitę buvo išgąstis, o poto – svajonė. Namų tvarkymas, laisvumas. Susitvarkėme namus ir pabėgom į sodybą. O tai buvo mūsų laimė. Ir tada po daugelio metų pamačiau pavasarį, taip gera matyti tą bundančią gamtą.

Kristina: Man viskas labai susipainiojo, nes kartu buvo paranoja. Tuo metu man buvo pakilusi temperatūra ir atsiradusi sloga. Buvo dviguba panika. Prasidėjo karantinas ir tokia apokalipsinė nuotaika, kažkoks karo jausmas. Man buvo ir panika, ir paranoja – buvo sunku. Tris savaites nesidariau testo, sėdėjau namie ir galvojau, kad tai tik sloga. Bet vėliau pasidariau ir jis buvo neigiamas.

Pavasariniame karantine įžvelgėtė pliusų. Kokie jie?

Larisa: Taip, pliusų aš įžvelgiau, tik viena diena mane labai sukrėtė. Aš išėjau 7 ryto į prospektą. Ir pagalvojau, kad keliausiu ne į Vingio parko pusę, o eisiu prospektu. Ir pamačiau tuščią prospektą 7 ryto. Nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus. Pagalvojau, kad taip miestas atrodytų po biologinio karo. Nes šviečia saulė, pavasaris, viskas švaru, miestas gražus. Pagalvojau: koks siaubas, nes eini viena ir nė vieno garso nėra aplink, tik kažkur paukštis praskrenda.

Atėjau iki katedros aikštės ir išgirdau varpus. Tada pagalvojau, kada paskutinį kartą juos girdėjau. Stovėjau ir klausiausi, o grįžus namo supratau, kad tai buvo labai gražu, bet daugiau to patirti nenorėčiau.

Papasakokite, kokių dalykų teko išmokti, kad galėtumėte realizuoti save karantino metu?

Larisa: Mane visada gyvenimas priverčia kažko imtis. Prieš 17 metų mane gyvenimas privertė prisiliesti prie kompiuterio: spausti tas raideles, nebijoti jo, rašyti laiškus, atsidaryti elektroninį paštą, spausdinti. Bet, ką išmokau, vėliau pamiršau. Kai atėjo karantinas, mane privertė naudotis socialiniais tinklais ir visokiomis programomis.

Turiu „Facebook“, „Instagram“, „Whatsapp“, „Skype“, „Zoom“, tiesioginėje laidoje dalyvavau, pati pasaką įrašiau. Susipažinau su technologijomis, bet vistiek nemėgstu ir negaliu pakęsti kompiuterio.

Visą „Aš ikona“ laidą galite pamatyti čia:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)