Šią savaitę Irūna ryžosi trečiajai tatuiruotei, kuri nutūpė ant jos rankos. Tai smulkus, dailus ir teigiamą prasmę turintis simbolis – skaičius 22, ją lydintis beveik visą gyvenimą.
„Ši tatuiruotė man turi svarbią reikšmę, juk tai – visam gyvenimui. Tatuiruočių bus dar tikrai ne viena. Ši tatuiruotė man jau trečioji. Skaičių 22 norėjau pasidaryti jau seniai, jis man yra labai reikšmingas.
Įprastai aš netikiu jokiais sutapimais ar kokiais nors prietarais, tačiau šis skaičius mane gyvenime lydėjo jau per daug kartų, kad tai ignoruočiau. Be to, pasiskaičiau reikšmę, kuri man labai patiko ir tiko pagal mano charakterį, ateities siekius. Ėmiau galvoti, na, kodėl gi ne, bet vis atidėdavau šia mintį, o antradienį tiesiog ekspromtu ją ir pasidariau. Bet tam buvo ruoštasi ilgą laiką.
Tiesą sakant, širdyje esu šiek tiek pankė, tą, matyt, įrodo ir dabartiniai mėlyni plaukai, tatuiruotės, odinės kelnės ar kerzai, kuriuos mėgstu avėti. Tokia esu tikroji aš, o ne ta, kuri stovi scenoje, vilkėdama suknelėmis“, – prisipažįsta pašnekovė.
Pasiteiravus, ar 22 yra prasmingos datos simbolis, Irūna neslepia, kad taip.
„Skaičius 22 mane lydi visur. Bet viskas prasidėjo nuo tada, kai susipažinau su savo vyru, o tai nutiko gruodžio 22-ąją dieną. Po to tie dvejetukai mane lydėjo dar dažniau. 02-12 yra mano gimtadienis, mašinos numeriai – 212, tarp mano vaikų yra dvejų metų dviejų mėnesių ir dviejų dienų skirtumas. Tai visiškai atsitiktinumai, bet aš juos vis pastebiu. Net sūnaus asmens kode yra 22. Būna, kad pasižiūri į laikrodį – ir ten rodo 22 minutes. Žodžiu, tokie maži sutapimai. Mano vyras iš to juokiasi, o man smagu, tai tapo tarsi mano sėkmės skaičiumi, kurį, manau, mes patys ir išsirenkame.
Plius, ta tatuiruotė labai minimali, esant reikalui, ją visada galiu paslėpti po laikrodžiu, papuošalu ar ilgesne rankove. Esu labai patenkinta rezultatu ir tikrai čia dar ne pabaiga“, – nusijuokė ji.
Galbūt daugelis nustebs, tačiau Irūna vis pasvarsto apie didesnę tatuiruotę. Apie tokią ji svajojo ir gerokai anksčiau, bet nedrįso.
„Ta didesnė tatuiruotė turėjo būti jau seniai, nes aš po širdimi, ant šonkaulių turiu išsitatuiravusi man svarbias gyvenimo vertybes. Kokios jos, lai lieka paslaptyje, tačiau tai yra trys man svarbūs simboliai. Tuomet atėjus į saloną meistras pasiūlė juos neužrašyti, o iš jų padaryti didelį menišką kūrinį, bet tą akimirką aš pabijojau, nors labai norėjau. Dabar galvoju, gal ir gerai, nes tuo nebuvau užtikrinta. Manau, kad tokias tatuiruotes reikia daryti tada, kai nebelieka jokių dvejonių, todėl iki šiol darau viską minimaliai, simboliškai. O ateityje, nežinau, kas laukia. Tiesą sakant, visada svajojau apie pilnai ištatuiruotą ranką, vadinamąją „rankovę“, bet gal tai praeis. Parodys laikas“, – šyptelėjo dainininkė.
Dar viena tatuiruotė puošia Irūnos petį. Ją ji pasidarė būdama nepilnamete, su mamos leidimu.
„Buvau 16-os ar 17-os metų, tuomet ant peties pasidariau mažą delniuką. Tai buvo tarsi mano skiriamasis ženklas. Juokinga, kad tąkart su drauge atvažiavome į tatuiruočių saloną ir tik jame ėmėme rinktis, ką norėčiau pasidaryti. Buvo jaunystės kvailumo momentas, nes ten važiavau su nežinia, ką darysiuosi ir net kurioje vietoje. Bet, būdama ten, tiesiog atverčiau puslapį ir į tą delną, buvusį visai kamputyje, iškart atkreipiau dėmesį. Tai žmogaus delnas, sumažintas daug kartų. Jis patraukė mano akį ir dėl jo nė kiek nesigailiu. Nei dėl vienos tatuiruotės nesigailiu, nes visos jos yra kažkurio mano gyvenimo dalis, istorija. Be to, nors mano vyras nėra labai už tatuiruotes, vieną jų jis man padovanojo pats. Ir vakarykštę tatuiruotę pagyrė, sakė tikrai fainiai atrodo, juolab, kad tai simboliška“, – pasakojo I. Puzaraitė-Čepononienė.
