Vieno ir aiškaus sėkmės recepto nėra. Į grupės „69 danguje“ populiarumą ir gerbėjų meilę investavo visos jos narės: Nijolė Pareigytė, Karina Krysko, Ingrida Martinkėnaitė ir Goda Sabutytė. Per beveik 20 metų trunkančią karjerą ir visus išbandymus atlaikiusią draugystę jos viena kitą laiko ne tik kolegėmis, bet ir seserimis.
„Tai yra vienintelė veikla, kurioje dirbu tiek daug metų. Esame labai lojalios darbuotojos“, – juokiasi apie grupės 17 metų sukaktį kalbėdama N. Pareigytė.
„Svarbiausia, kad mums kartu yra smagu, esame pačios sau šeimininkės. Galima sakyti, kad pusę mūsų gyvenimo prabėgo šioje grupėje. Taip sudėliojo mums likimas. Tiesą sakant, mano karjeros planai buvo visai kitokie. Fortepijonu groti mokiausi 10 metų, galiausiai mečiau tai, nes maniau, kad iš muzikos niekada nepragyvensiu. Baigiau du aukštuosius, stengiausi įgyti specialybę, bet pagal ją taip niekada ir nedirbau, o gyvenu iš muzikos ir renginių.
17 metų – tai labai didelis laiko tarpas, kuriame patirta labai daug ir įvairių emocijų – ir ašarų, ir juoko. Mūsų grupėje vyrauja stiprybė. Mes – šeima. Esame labai artimos, matyt, ir tų metų drauge tiek nebūtų, jei mes būtume susiskaldžiusios. Sėkmingame kolektyve sutarti, jausti pagarbą viena kitai yra privaloma“, – įsitikinusi grupės narė.
Jokia paslaptis, kad pramogų versle vyrauja povandeninės srovės, intrigos, konkurencija – dėl to iširo ne viena grupė, pykosi ir atlikėjai su prodiuseriais, tačiau visi tokie ir panašūs trukdžiai „69 danguje“ merginoms, regis, nubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Išlikti kartu dainininkėms pavyko net ir kuriant šeimas ar išgyvenant asmenines duobes, pavyzdžiui, skyrybas su vyru.
„Taip, mes ir tuokėmės, ir vaikus gimdėme, bet vis tiek esame kartu. Tiesa, mes tą darėme viena po kitos, kaip susitarusios, – juokėsi pašnekovė. – Matyt, mums taip žvaigždės susidėliojo. Vieną kartą buvome visos kartu pas būrėją, kuri pasakė, kad mes esame tobulai viena kitą atitinkančios, ne atimančios, o kaip tik papildančios asmenybės. Tarsi specialiai buvome taip sudėliotos.
Grupės pradininkės buvome aš, Karina ir Ingrida. Goda pas mus atėjo kiek vėliau, nes Ingrida tuo metu kaip tik planavo vaikutį. O mes nenorėjome stabdyti grupės veiklos, norėjome toliau koncertuoti, todėl pasikvietėme Godą, o Ingrida po laiko vėl prisijungė ir buvome jau keturios. Bet kuo daugiau – tuo geriau. Taip ir išlikome. Nors Goda ir buvo trumpam pabėgusi iš grupės, įsisukusi į šeimyninį lizdelį, bet gyvenimas vis dėlto ją parvedė atgal pas mus. Sėkmingai kartu rotuojamės, beveik niekada nekoncertuojame keturiese, kadangi vienai būna kitų darbų, pavyzdžiui, man – renginių vedimas, Karinai – teatro ar miuziklų reikalai ir pan. Taip nenutrūkstamai ir koncertuojame, kadangi visada galime tarpusavyje keistis.“
Nijolė sako, kad su grupe nepasididžiuoja ir aplanko neretai užmirštus Lietuvos kampelius, kadangi jai ir kolegėms smagu būna ne tik ant scenos, bet ir užkulisiuose.
„Esame labai lanksčios. Mums net nelabai svarbi vieta ar aplinka, jeigu mūsų nori, jei esame laukiamos – ten ir važiuojame. Visokių koncertų būna ir per daug nesukame galvos, kur pinigų gausime daugiau, o kur mažiau. Kartais net nemokamai koncertuojame. Mums net ir po tiek metų veiklos smagu susitikti, viską apkalbėti: vaikai, vyrai, draugai, vakarėliai, knygos, filmai. Paliečiame visas temas. Gal tai ir lemia mūsų ilgaamžiškumą.
Kažkada svarstėme: gal jau užteks? Bet tuomet rinka mūsų nepaleido. Atsirado žmonių, kurie norėjo mūsų dainų, koncertų. Daugeliui mūsų kūriniai yra giliai įstrigę. Yra žmonių, kurie per mūsų dainas pirmą kartą bučiavosi, mylėjosi. Tokios ir kitokios akimirkos mūsų klausytojams labai įsiminė, jie sieja tą etapą su mūsų dainomis. Galų gale, kai kurie gerbėjai su mumis užaugo“, – pasakoja N. Pareigytė.
Pasiteiravus, ar tikrai per šitiek metų nebuvo didesnio konflikto ar akimirkos, kai teko visoms susėsti ir pasikalbėti, antraip grėsė skyrybos, Nijolė patikina, kad tokio etapo neatsimena.
„Žinokite, ne. Mes taip viena kitą jaučiame, kad net sunku nupasakoti. Jaučiame, kuriai jautresnė mėnulio pilnatis ar kuriai užėjo PMS. Mes žinome, kad tą akimirką tiesiog nelįsti, geriau nutylėti kokias nors pastabas dėl sinchrono ar ne vietoje įstojimo. Tokiomis akimirkomis geriau nieko negvildenti, leisti atsikvėpti.
Ant iširimo ribos nebuvome, bet kai Karina ėmė labiau koncertuoti kaip solistė, mes su grupe tuo metu kažkiek nekoncertavome, prisiderindavome, kada gali Karina. Paskui supratome, kad užsakovams esame reikalingos ir be jos, tuomet važiuodavome trise. Lygiai taip pat merginos pasirodo ir be manęs, kai man būna kiti renginiai. Taip ir sukamės. Labai gerai, kad esame keturios. Neturime nustatyto laiko, kada turėtume išeiti iš rinkos“, – juokiasi ji.
Įvairiausiose gyvenimo situacijose viena kitą išmėginusios kolegės, Nijolės teigimu, per ilgus metus išmoko puikiai išlaikyti paslaptis.
„Tikrai yra tokių paslapčių, kurių nežino net mama, bet apie tai žino grupės merginos. Viena apie kitą žinome labai daug. Kažkada mano vyras sako, kad mums reikėtų turėti vairuotoją, kadangi po koncertų vairuoti būna sunku, dažnai būname pavargusios, o kur dar pavojus keliuose, išbėgantys gyvūnai ir t.t. Bet į šį jo pasiūlymą atsakiau griežtą „ne“. Sakau: „Tu juokauji? Mes tiek daug pletkinam! Mums nereikia dar vienos ausies“, – juokiasi Nijolė. – Taip ir likome be vairuotojo. Esame pripratusios viena prie kitos.
Dabar paslaptis išlaikyti nėra sudėtinga. Anksčiau aš būdavau plepė, labai daug kalbu ir būdavo, kad netyčia kažką leptelėdavau. Nedaug mane tereikėdavo paspausti, bet dabar viskas ramu. Visas paslaptis laikome mes keturiese, tad jei kas ir išlįstų, žinotume, kad kažkuri iš mūsų nenulaikė liežuvio. Tikrai seki save, ką sakai, pavyzdžiui, kai Karinos ir Jeronimo Miliaus santykiai nebuvo vieši, buvo sudėtinga slėpti. Atrodo, kad visi žmonės įtarinėja, klausinėja, o aš atsakydavau, jog nieko nežinau arba neigdavau. Lygiai taip pat buvo ir su Godos naujų santykių peripetijomis. Tai buvo ne mano reikalai, supranti, kad tai jų paslaptys ir tai yra šventa.“
Beveik du dešimtmečius trunkanti moterų draugystė, Nijolės teigimu, peraugo į seserų ryšį.
„Mūsų santykius traktuojame nebe kaip draugių, o kaip seserų. Mes seniai nesame tik grupė, mes esame šeima. Nėra nė vienos dienos, kuomet nesusirašinėtume, nebendrautume, negvildentume temų. Visur turime bendrų susirašinėjimų. Kai susitinkame, tikrai būna jautrių momentų, kai braukiame ašarą ir suprantame, kaip gera vieną kitą turėti. Gyvenimas tikrai nebūtų toks gražus, jei nebūtų jų. Labai jas myliu“, – šiltai apie scenos ir gyvenimo drauges pasakojo N. Pareigytė.
